VŽ paaiškina: kokios valdžios galima laukti Vokietijoje

FOTOGALERIJA Bundestago rinkimai Vokietijoje (42 nuotr.)

Kaip vyksta rinkimai?

Balsavimo teisę turi daugiau nei 61 mln. Vokietijos rinkėjų. Balsavimo vietos šalyje atsidarė 8 valandą ryto vietos laiku (9 valandą Lietuvos laiku) ir veiks iki 18 val. vietos laiku. Pastaraisiais metais rinkėjų aktyvumas šalyje siekdavo apie 70%.

Kiekvienas rinkėjas Vokietijoje turi du balsus: jis gali išrinkti vietinės apygardos atstovą ir atiduoti balsą už partijos sąrašą. Kiekvienas kandidatas, surinkęs daugiausiai balsų vienmandatėje apygardoje, iš karto patenka į Bundestagą.

nuotrauka:: 1

Galutinis partijos atstovų parlamente skaičius paaiškėja sudėjus vienmandačių ir daugiamandačių (partijų sąrašai pateikiami kiekvienoje žemėje) apygardų rezultatus. Vokietijos parlamente yra 598 atstovai, tačiau jų skaičius paprastai išauga dėl gana sudėtingos, proporcinės daugiamandačių apygardų atstovų skaičiaus apskaičiavimo formulės. Pavyzdžiui, šiuo metu Bundestage dirba 630 parlamentarų.

Kada paaiškės rezultatai?

Balsavimo vietoms užsidarius 19 val. Lietuvos laiku, paskelbiami savo balsą atidavusių rinkėjų apklausos („exit polls“) rezultatai. Paprastai Vokietijoje tai gana tiksliai nusako bendras tendencijas ir rinkimų rezultatus. Netrukus po to paskelbiamos ir rinkimų rezultatų projekcijos pagal kelias apygardas, kurios iš esmės atitinka bendrą visos šalies rinkėjų peizažą.

Maždaug 21-22 valandą politikai viešai praneša apie savo pergalę/pralaimėjimą. Tuomet prasideda derybos dėl valdančiosios koalicijos. Paskutinį kartą 2013-aisiais jos užsitęsė net 86 dienas, 2009 m. partijoms užteko 31 dienos, 2005 m. – 65.

Pasirašius sutartį dėl koalicijos, Vokietijos prezidentas (šiuo metu – Frankas Walteris Steinmeieris) pateikia kanclerio kandidatūrą Bundestagui. Kancleris nebūtinai turi būti išrinktas į parlamentą. Kandidatas į kanclerio postą privalo užsitikrinti daugumą paramos balsų parlamente.

Kas yra favoritai?

Tęsinys - po grafiku.

[infogram id="96136915-7431-4306-b498-cb9b2d3b066e" prefix="HvU" format="interactive" title="Paskutinių metų Vokietijos visuomenės apklausų dinamika (%)"]

Rinkimų kampanija kai kuriems apžvalgininkams pasirodė pasyvi ir kiek nuobodi: dabartinės kanclerės Angelos Merkel vadovaujama Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU), kartu su dukterine partija Bavarijoje (CSU) užtikrintai pirmavo beveik visos kampanijos metu, o jų pagrindiniams varžovams socialdemokratams (SDP) tik kartą trumpam pavyko išlyginti jėgas, Martinui Schulzui, buvusiam Europos Parlamento pirmininkui, paskelbus, kad jis dalyvaus rinkimuose. Tačiau netrukus „Schulzo efektas“, kaip tai praminė politologai, išsikvėpė ir CDU/CSU išlaiko saugią, maždaug 15 proc. persvarą. Visuomenės apklausos paprastai gana tiksliai atspindi realia padėtį Vokietijoje.

Kadangi nugalėtojas, jeigu nenutiks labai didelių netikėtumų, iš esmės jau yra aiškūs, pastaraisiais mėnesiais daugiausiai dėmesio Vokietijoje kelia kitas klausimas – kaip atrodys būsima šalies valdančioji koalicija, kadangi akivaizdu, kad krikdemams nepakaks vien savo surinktų mandatų parlamente.

Todėl svarbus vaidmuo šįkart teks mažesniosioms partijoms. Reitingai rodo, kad dar keturios partijos turėtų prasimušti į parlamentą. Tarp jų bus apžvalgininkų paprastai populistine vadinama politinė jėga „Alternatyva Vokietijai“, pasisakanti už imigracijos ribojimą, bei iš Rytų Vokietijos komunistų kilusi, prieš rinkos ekonomika nusistačiusi „Kairė“ („Die Linke“). Su pirmąja kitos politinės partijos žada nebendradarbiauti, koalicija su „Die Linke“ taip pat yra nedaug tikėtina.

Į Bundestagą taip pat turėtų patekti liberali „Laisvoji demokratų partija“ (FDP) bei žalieji. Visų šių keturių politinių jėgų palaikymas yra gana panašus ir svyruoja apie 8-12 proc.

Tęsinys - po grafiku.

[infogram id="c3595a00-ee2b-4aa3-abc6-7a8d126b12f3" prefix="gZK" format="interactive" title="Vokietijos partijų lyderiai"]

[infogram id="ea5b7d2f-9610-4302-bf73-ebb2c084d106" prefix="FfZ" format="interactive" title="Buvę Vokietijos kancleriai"]

Kokios yra galimos koalicijos?

Analitikai išskiria bent penkis skirtingus valdančiosios koalicijos variantus po šių rinkimų.

„Didžioji koalicija“

Apklausos rodo, kad tai yra realiausia valdančioji koalicija. CDU ir SDP šiandien bei aštuonis iš paskutinių 12 metų valdo Vokietiją. Tiesa, p. Schulzas yra sakęs, kad toks variantas nebedomina kairiųjų, tačiau vėliau atsiraukė ir tvirtino, kad dėl to turėtų nuspręsti visi partijos nariai.

Kampanija parodė, kad dėl daugelio svarbiausių klausimų – ES, santykių su Turkija, užsienio politikos, migracijos, saugumo ir kt. temų – šios dvi partijos sutaria. Tiesa, SDP nori daugiau investicijų į infrastruktūrą ir švietimą, daugiau dėmesio socialinėms problemoms bei mažiau – gynybos finansavimui, o CDU garsiau kalba apie mokesčių mažinimą. Be to, SDP gali netenkinti dar vienas mažesniojo partnerio vaidmuo.

Politologai pažymi, kad tokia koalicija būtų parankiausia p. Merkel, tačiau turėtų ir daug trūkumų – galimai toliau stiprėtų antisisteminės partijos, šalies politinis gyvenimas būtų pasyvus, o kai kurios reikalingos reformos galimai būtų neįgyvendintos.

Tęsinys - po grafiku

[infogram id="ff51e27e-3ecc-4709-aa30-c2c1930794f8" prefix="w8N" format="interactive" title=""]

Centro dešinės (juodai – geltona) koalicija.

Kita reali galimybė yra centro dešinės koalicija tarp CDU ir FDP. Istoriškai šios dvi partijos yra artimos ir dažnai sudarydavo valdančiąją koaliciją. Tiesa, neaišku ar abiem politinės jėgoms pavyks surinkti daugiau nei pusę mandatų parlamente.

Analitikų manymu, ši koalicija galėtų įgyvendinti reikalingas ekonomines reformas darbo rinkos, ūkio modernizavimo srityse. Tačiau egzistuoja ir ryškūs skirtumai: FDP priešinasi tolimesnei euro zonos integracijai, o CDU nėra linkusi pritarti reikšmingoms mokesčių sistemos pertvarkoms ir privatizacijos planams, kurių reikalauja liberalai.

2009-2013 m. dirbusi koalicija nebuvo tvari, o FDP ji baigėsi fiasko rinkimuose. Christianas Lindneris, jaunas FDP lyderis, pažymi, kad partija šį kartą neskubės į jungtuves su krikdemais. Be to, p. Lindneris yra pareiškęs, kad Vokietija turėtų pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir atkurti ryšius su Rusija.

„Jamaikos“ koalicija (CDU, FDP ir „Žalieji“)

Taip ši koalicija yra vadinama dėl trijų partijų spalvų, kurios kartu sudaro Jamaikos vėliavą. Tokia koalicija dar niekada nebuvo sudaryta federaliniu lygiu, tačiau šiuo metu valdo Šlėzvige-Holšteine. Ponia Merkel aplinkosaugos srityje yra gana artima žaliesiems ir palaiko atsinaujinančios energetikos plėtra, jos sprendimu po Fukušimos katastrofos buvo uždarytos atominės jėgainės. Tokia koalicija palaikytų stiprią ES ir tarptautinę kovą su klimato atšilimu. Tačiau CDU ir „Žalieji“ nesutaria daug kur: dėl gynybos finansavimo, dėl migrantų, „dyzelgeito“ ar mokesčių politikos.

Abi mažesnės partijos kol kas atmeta tokį variantą, jos tarpusavyje taip pat nesutaria dėl daugelio politikos sričių.

Kairioji koalicija (SDP, „Linke“, „Žalieji“)

Vokietijos konstitucija numato mažumos vyriausybės galimybę, jeigu p. Merkel nepavyks susitarti su mažesnėmis partijomis. Tačiau yra tikimybė, kad vyriausybę gali formuoti ir kairiosios partijos. Tokia koalicija dar niekada nebuvo sudaryta federaliniame lygyje, tačiau SDP yra dalijęsi valdžią su „Linke“ kai kuriuose šalies miestuose, taip pat ir sostinėje Berlyne. SDP neatmetė galimybės bendradarbiauti su šia politine jėga, kuri nori padidinti mokesčių tarifą iki 75%, įvesti 30 valandų darbo savaitę ir NATO pakeisti kariniu aljansu su Rusija.

„Šviesoforo“ koalicija (SPD, FDP ir „Žalieji“)

Kitas būdas p. Schulzui tapti kancleriu – į savo pusę patraukti ne tik tradicinius partnerius „Žaliuosius“, bet ir liberalus FDP. Daugiausiai abejonių kelia jų pasiryžimas jungtis prie tokios kompiliacijos. Kai kuriose žemėse tokia koalicija praeityje yra sudaryta, tačiau dažniausiai derybos tarp šių trijų partijų žlugdavo.