Sulauksime Jungtinių Euro Valstijų?

Pavasarį Nyderlanduose ir Prancūzijoje populistams bei radikalams nepavyko pelnyti pergalių. Ko gero, panašiai atsitiks ir Vokietijoje – apklausos rodo, kad dabartinė kanclerė Angela Merkel greičiausiai laimės ketvirtąją kadenciją, o populistai iš „Alternatyvos Vokietijai“ ar Kairiųjų partijos greičiausiai surinks vos kelis procentus balsų.

Pernai Europa buvo sukrėsta dėl Jungtinės Karalystės „Brexit“ referendumo rezultato, Donaldo Trumpo netikėtos pergalės Jungtinėse Amerikos Valstijose, laisvos prekybos su Ukraina atmetimo per referendumą Nyderlanduose, taip pat gąsdinančios migrantų krizės bei daug kur keliamo radikalų triukšmo. Visa tai sukėlė pagrįstų abejonių, ar ES išvis išliks. Briuselyje ir kitose Bendrijos sostinėse imta ieškoti receptų, kaip sustabdyti neigiamas tendencijas. Visas šias paieškas galėjo sustabdyti šiųmetinių trejų rinkimų rezultatai. Regis, nesustabdė.

Iškart po visuotinio balsavimo Vokietijoje kanclere perrinkta p. Merkel galės kartu su Prancūzijos vadovu Emmanueliu Macronu imtis ES nuodugnesnio reformavimo, taip siekiant apsaugoti ją nuo griūties.

Kitąmet iš didžiųjų ES valstybių tik Italijoje bus rinkimai. Populistai ten turi šiokį tokį svorį, bet netgi jų galima sėkmė vargu ar pakeis šios šalies proeuropietišką vektorių ir oficialioji Roma vargu ar priešinsis planams stiprinti ES. Tad būtent dabar pats tinkamiausias laikas vykdyti Bendrijos pertvarką. Kokia ji bus? Arba dar tiksliau – kokia linkme turi judėti reforma, kad ES išliktų gyvybinga ir efektyvi dar daugelį metų?

Labai aiškaus atsakymo į šį klausimą dar nėra. Tikimasi, kad jau šiandien skaitydamas metinį pranešimą Europos Parlamente Jeanas Claude‘as Junckeris, Europos Komisijos vadovas, pasakys savo nuomonę, ką jis galvoja apie ES ateitį.

Vienas iš realiausių pasiūlymų – faktinis „skirtingų greičių“ Europos įteisinimas, kur kas giliau tarpusavyje integruojant euro zonos valstybes. Užsimenama apie atskirą euro zonos biudžetą, atskirą „vyriausybę“, kuri turėtų pakankamai plačius įgaliojimus priimti sprendimus euro zonos valdymo ir bendrų projektų finansavimo klausimais. Taigi, tai reikštų lyg ir Jungtinių Euro Valstijų sukūrimą, kurioms dabar priklausytų 19 „valstijų“. Viena jų būtų ir Lietuva.

Ar esame pasirengę veikti skirtingais greičiais veikiančioje ES? Ar sutinkame su tuo, kad kitaip Bendrijos neišgelbėsim? Pagaliau, ar gebėsime lygiagrečiai su tokiomis šalimis, kaip Vokietija ir Prancūzija vystytis „aukštesnėje Europos lygoje“, ar suspėsim koja kojon?

Į šiuos klausimus Lietuva dar turi atsakyti, nors šiaip lyg ir neprieštarautų didesnei ES integracijai, ypač jeigu joje būtų užtikrinta pakankama parama atsiliekančioms valstybėms ir atskiriems regionams.

Vis dėlto dalis apžvalgininkų pabrėžia, kad Jungtinių Euro Valstijų įkūrimas gali nulemti ES griūtį, nes tos šalys, kurios nenori priklausyti euro zonai, taip pat nesutinka dalies įgaliojimų atiduoti viršesnei nei nacionalinė institucijai, jos gali tiesiog nubyrėti nuo tokios naujos „skirtingų greičių“ Bendrijos.

Akivaizdu viena – greta įtemptų „Brexit“ derybų, laukia dar ilga ir gana dramatiška diskusija, ką daryti, kad nestiprėtų antieuropietiškos nuotaikos ir būtų išsaugota bene sėkmingiausia pokarinė demokratinė valstybių bendrija pasaulyje. Čia didžiausia atsakomybė teks, beje, nebe pirmą sykį istorijoje, būtent Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams.