4 keliai, kaip „Si“ arba „No“ gali pakeisti Italiją

Vėliausios apklausos žada niūrią p. Renzi kampanijos, kurios metu raginama balsuoti „Taip“, baigtį. Premjeras siūlomais pakeitimais siekia apriboti Senato ir vietos vyriausybių įgaliojimus.

Jei sekmadienį laimi „Ne“ stovykla, pasekmės gali būti gilios, ilgalaikės ir susijusios ne tik su Italija. Tokiu atveju trečiajai didžiausiai euro zonos ekonomikai grėstų politinės nežinios laikotarpis.

Jei vis dėlto p. Renzi pavyktų įveikti oponentus, šią pergalę būtų galima vadinti jo asmeniniu triumfu.

„Financial Times“ pateikia keturis galimus scenarijus, kurie Italijos lauks po balsavimo.

Technokratinis scenarijus

Jei referendume laimi „Ne“ stovykla, nugalėtas p. Renzi veikiausiai laikysis savo pažado trauktis iš premjero pareigų.

Sergio Mattarella, Italijos prezidentas, tuomet pradės derybas su šalies politinėmis partijomis ir išrinks naują premjerą, kuris vadovaus laikinajai technokratų vyriausybei. Jos užduotis būtų suvaldyti rinkų reakciją į „Ne“ verdiktą. Tokia atomazga grasintų smarkiai supurtyti šalies bankų sektorių. Taip pat ši vyriausybė turėtų patvirtinti Italijos 2017 m. biudžetą.

Tikėtina, kad naujoji vyriausybė būtų įpareigota pakeisti šalies rinkimų įstatymą – tai būtų prieštaringai vertinama priemonė, kuri suteiktų papildomų vietų parlamente partijai, kuri laimi daugiausia balsų. Rinkimai Italijoje turėtų vykti 2018 m. pradžioje.

Nepriėmus tokios pataisos, per rinkimus didelės įtakos galėtų įgauti populistinis judėjimas „Penkios žvaigždės“.

Tarp galimų laikinosios vyriausybės vadovų minimi Italijos demokratų partijos, kuriai vadovauja p. Renzi, nariai Pieras Carlo Padoanas, dabartinis finansų ministras; Dario Franceschini, kultūros ministras; Pietro Grasso, Senato prezidentas.

Išankstiniai rinkimai

Jei p. Renzi referendume bus sutriuškintas ryškia persvara, Italija gali pakrypti išankstinių rinkimų link. Jie galėtų vykti jau kitų metų pradžioje.

Grįžti prie balsadėžių ragina populistinės partijos, vadovaujančios konstitucinių reformų opozicijai, ypač „Penkios žvaigždės“ ir prieš eurą bei prieš imigraciją pasisakanti Šiaurės Lyga.

Vis dėlto ir daugelis demokratų partijos parlamentarų labiau būtų linkę surengti naujus rinkimus, negu paremti nepopuliarią laikinąją vyriausybę.

Ponas Renzi – jau trečias rinkėjų mandato neturintis Italijos premjeras iš eilės. Prieš jį šiame poste taip pat atsidūrė Mario Monti ir Enrico Letta. Ketvirtas technokratas iš eilės gali dar labiau įkaitinti populistinę ugnį šalyje.

Teigiama, kad prezidentas p. Mattarella atsargiai vertina išankstinių rinkimų tikimybę, vis dėlto neatmetama, kad jis gali prie šios minties sugrįžti.

Rinkimų atomazga būtų neprognozuojama: jie galėtų suteikti p. Renzi galimybę grįžti į postą; bet lygiai taip galėtų į vyriausybę atvesti „Penkių žvaigždžių“ populistus. Trečias variantas – centro dešiniųjų sugrįžimas.

Renzi persigalvoja

Premjeras p. Renzi, nors ir patvirtino ketinąs atsistatydinti pralaimėjimo atveju, vis dar gali persigalvoti. Nors jis teigia, kad nenori būti „senosios Italijos politinės mokyklos“ dalimi, kuomet politikai užsiima manipuliacijomis, vis dėlto, jei balsavimo rezultatas pasiskirstytų apylygiai, prezidentas gali būtent p. Renzi paprašyti suformuoti naują vyriausybę.

Tokį variantą rėmė Barackas Obama, savo darbą poste baigiantis JAV prezidentas. Spalį jis sakė norįs matyti p. Renzi dirbantį toliau, nepaisant referendumo rezultato.

Ponas Renzi galėtų ir susigundyti: jis dažnai ilgesingai kalba apie G7 viršūnių susitikimo Sicilijoje organizavimą kitų metų gegužę ir 60-ųjų ES Romos sutarties metinių minėjimą kovo mėnesį Romoje.

Vis dėlto pasilikimas valdžioje turėtų aiškių trūkumų. Opozicija kaltintų p. Renzi ignoruojant piliečių valią; taigi, jis kenktų savo paties sugrįžimo galimybėms. Jam būtų įteiktas laikinosios vyriausybės vadovo mandatas – mažiausia, ko gali norėti toks ambicingas reformatorius kaip p. Renzi.

Vis dėlto lieka neaišku, kas nulemtų – ar p. Renzi duotas žodis trauktis, ar pareiga suvaldyti chaosą.

Renzi pergalė

Apklausos gali būti klaidingos, kaip jau pasaulis įsitikino „Brexit“ ir Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose atvejais. Ponas Renzi dar gali patraukti savo pusėn neapsisprendusius rinkėjus, taigi, premjero pergalės tikimybė išlieka.

Tačiau tai nereikštų politinių grėsmių pabaigos. Pagrindinis p. Renzi tikslas būtų sustiprinti jį remiančią daugumą 2018 m. rinkimuose; tai reikštų, kad jam tektų pristabdyti dideles ekonomines reformas.

Premjerui taip pat gali tekti tvarkytis su bankų sektoriaus problemomis, kurių grėsmė kybo nepaisant to, ar referendumas baigsis „Taip“, ar „ne“ verdiktu.

Likdamas poste, p. Renzi vis tiek mėgintų pakeisti rinkimų įstatymą, derėdamasis su Silvio Berlusconi „Forza Italia“, kad apribotų „Penkių žvaigždžių“ judėjimo įtaką, jei ši politinė jėga triumfuotų kituose rinkimuose.

Referendumo esmė

• Sekmadienį vyksiančiame Italijos referendume siekiama reformuoti keistą šalies įstatymų priėmimo tvarką: dabar abiem šalies parlamento rūmams – Senatui ir Atstovų Rūmams – pagal konstituciją suteikiamos vienodos galios. Respublikos Senatas laikomas aukštesniaisiais rūmais tik dėl to, kad Senato vadovas, esant būtinybei, pakeičia šalies prezidentą.
• Italijos rinkimų sistema lemia, kad į valdžią gali ateiti daugybė smulkių partijų; susibūrusios į didesnius junginius, jos gali sudaryti viena kitai priešingas daugumas abiejuose parlamento rūmuose. Tai iš dalies lemia, kad Italijoje vyriausybės mainosi besisukančių durų principu – nuo II Pasaulinio karo šalyje pasikeitė 63 vyriausybės. Dažna vyriausybių kaita lėmė, kad Italijoje daugybę galių sau prisiskyrė valdininkai, šalies biurokratinis aparatas – išpūstas, išsikerojusi politinė korupcija.
• Italų rinkėjai referendume bus paprašyti atsakyti, ar sutinka su konstitucijos pataisa, pagal kurią Italijos respublikos Senatas taptų Regionų senatu, kurį sudarytų 100 senatorių (dabar 315) – daugiausia regioninių tarybų atstovų ir merų. Jei italai pritartų reformai, tai būtų didžiausia konstitucinė reforma Italijoje nuo monarchijos laikų.
• Premjeras p. Renzi siekia sumažinti Italijos Senato dydį ir įtaką, taip būtų sumažinta vyriausybės atstatydinimo galimybė ir palengvintas įstatymų priėmimo procesas.