Kodėl išsikelia verslai: nieko asmeniško, tik verslas

Šiandien žinia apie tai, kad „Coca-Cola“ uždaro daugiau nei 20 metų veikusią gamyklą Alytuje yra visiškai lygiavertė ir dėsninga. Lietuva dėl to visiškai nekalta. Kaip sakoma – nieko asmeniško, tik verslas. Vargu ar turėjome daug galimybių pakeisti „Coca-Cola HBC“ ar „Intersnack“, kuri į Lenkiją iš Kauno iškelia „Estrella“ ženklo bulvių traškučių gamybą, sprendimus. Nepaisant to, kad naujas Darbo Kodeksas labai reikalingas, šiais konkrečiais atvejais jo atsiradimas nieko nebūtų pakeitęs.

Norint suprasti motyvus, reikėtų paaiškinti, kodėl apskritai įmonės ryžtasi perkelti gamyklas, veiklas ar atskiras funkcijas. Tai sudėtingas ir brangus procesas, bet jeigu neapsimokėtų, verslas to nedarytų. Verslas nuolatos stebi aplinką ir vertina alternatyvas. Ir tik tada, kai svarių argumentų visuma pasiekia tam tikrą lygį, priima sprendimą kažką keisti – pavyzdžiui perkelti dalį veiklos į kitą vietą.

Viena, kai įmonė planuoja plėtrą ir siekia perkelti gamybą arčiau galutinės realizavimo rinkos. Šiuo požiūriu Lietuva su Lenkija konkuruoti neturi galimybių. Žinia, „Coca-Cola“ gaminama iš koncentrato ir vandens. Transportuoti išpilstytus gėrimus yra brangu, todėl įmonė daug sutaupo būdama arčiausiai savo didžiausių rinkų. Viskas, ką galime padaryti – gimdyti daugiau burnų.

Antra – sąnaudų mažinimas ir efektyvinimas. „Coca-Cola HBC“ iš pradžių Estijoje pilstė gėrimus į plastikinę tarą, Lietuvoje į skardines, o Lenkijoje – į stiklinius butelius. Sutelkti visą gamybą vienoje vietoje, modernioje didelių pajėgumų gamykloje Lenkijoje yra veikiausiai tiesiog efektyviau.

Trečia, jeigu įmonei svarbu logistika, tuomet siekiama persikelti arčiau transporto ir logistikos jungčių ar terminalų. Šiuo požiūriu galime tikėtis proveržio Kaune, kur iškilo intermodalinis terminalas ir tam tikram specifiniam verslui tai gali būti labai patraukli galimybė.

Ketvirta, mokestinės paskatos, naujos patrauklios ekonominės zonos, kurių anksčiau nebuvo, taip pat gali paskatinti verslą perkelti gamyklą ir čia pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Antai suformuotoje Panevėžio laisvojoje ekonominėje zonoje įsikūrė vienas seniausių Norvegijos megztų rūbų gamintojų „Devold“, perkėlęs gamybą iš šios šalies į Lietuvą.

Penkta, įtakos verslo sprendimams turi politikų veiksmai, priimti ar svarstomi teisės aktai. Ne veltui daug kalbama apie investicijų mikroklimatą, mokestines sistemas, darbo santykių reguliavimą. Ko gero, gėrimus pilstančios gamyklos atveju tai nebuvo svarbiausias ar lemiamas veiksnys, bet darbo jėgai imliose ar didelę pridėtinę vertę kuriančiose verslo šakose valdžios sprendimai (dėl darbo kodekso), ar jų nebuvimas (dėl darbo kaštų mažinimo) gali turėti kritinės įtakos verslo plėtrai ar iškėlimui.

Dažniausiai verslo sprendimą perkelti gamybą lemia kelios priežastys, net jei viena iš jų dominuoja. Perkelti gamybą yra labai brangu. Todėl tai daroma tik tuomet, kai toks žingsnis atsiperka.

Sunku pasakyti tiksliai, tačiau maždaug pusė visų užsienio investicijų Lietuvoje yra iš kitų šalių į mūsų šalį perkeliama gamyba ir aptarnaujančios funkcijos. Kažkur gamykla ar paslaugų centras uždaromas, Lietuvoje atidaromas. Tokios yra bendros tendencijos tarp Vakarų ir Rytų Europos. Ko gero daugiau nei pusė Vakarų Europos automobilių pramonės iš Vokietijos ir Prancūzijos jau persikėlė į Čekiją, Lenkiją, Slovakiją, Rumuniją.

Panašią kraustymosi bangą išgyveno visa siuvimo pramonė: prieš keturiasdešimt metų gamyklos iš Vokietijos kėlėsi į Ispaniją ir Portugaliją, prieš dvidešimt metų iš Vakarų Europos į Rytų Europos šalis, tarp jų ir Lietuvą, o prieš dešimt metų iškeliavo į Bangladešą ir Vietnamą.

Tai yra natūralūs procesai. Konkurencija verčia mažinti kainas, ir visi subrendę verslai ieško kur tą patį galima padaryti pigiau. Ir visada randa.

Galbūt kaip tik reikėtų pasidžiaugti, kad Lietuva jau nebėra šios grandinės apačioje – mes po truputį kylame vertės kūrimo grandinėje ir mūsų darbuotojų gebėjimų ir išsilavinimo lygis vidutiniškai didėja. Ir nors dar nesame vokiečiai ar švedai, auga ir Lietuvos verslas, kuris vis daugiau investuoja užsienyje. Kai kas tai klaidingai vadina kapitalo bėgimu iš Lietuvos. Nesąmonė. Tai normali verslo plėtra į kitas rinkas.

Tol, kol investuosime į naujas technologijas ir specialistų rengimą bei kvalifikacijos kėlimą, tol didės mūsų darbo našumas, algos, užsienio investicijų srautas. O jei sustosime – tapsime graikais arba portugalais, tik be saulės ir šviežios žuvies.