Verslas ir mokslas: darželiai – vienintelė gera Lietuvos švietimo dalis

Diskusijoje „Ateities formulė: kokie protai reikalingi klestinčiai valstybei?“ verslininkai bei mokslininkai atkreipė dėmesį, kad neužtenka rūpintis vien aukštuoju mokslu. Reikia žvelgti ir į kitas ateities protus formuojančias grandis.

Vienintelė ugdymo grandis, kurios kokybė nekelia didelio rūpesčio yra vaikų darželiai, mano diskusijos, kurią organizavo Tarptautinių santykių bei politikos mokslų institutas, dalyviai.

„Iš visos švietimo grandinės darželiuose, manau, yra geriausia situacija šiandien. Prie to prisidėjo šio sektoriaus privatizavimas“, - teigia Rytis Laurinavičius, startuolio „Soundest“ direktorius.

Privačių darželių atsiradimas bei galimybė samdyti privačias aukles sudarė ikimokyklinio ugdymo rinką, kuri užtikrina kokybę. O maži atlyginimai viešuose darželiuose davė netikėtą teigiamą efektą, mano Nerijus Šepetys, VU dėstytojas bei žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ vyr. redaktorius.

„Turbūt šitoje vietoje pedagogika buvo arba mažiausiai ideologizuota arba geriausiai persitvarkė. Net su neįgaliųjų ugdymų ir su vaikų ugdymu užsiimančiais žmonėmis, kiek teko su jais bendrauti, yra viskas gerai. Tad šioje vietoje reikėtų mažiausiai nuogąstauti“, - sako p. Šepetys.

Stiprūs žmonės - neparanku

Tuo tarpu tiek universitetuose, tiek mokyklose neretai vyrauja pasenęs požiūris ir sustabarėjimas, mano diskusijos dalyviai.

„Didžioji dalis žmonių, ypatingai švietime, yra, kaip sovietmečiu vadinta, demokratinio socializmo šalininkai. Iš esmės pas juos ta sistema veikia tokia komandinė: kaip reikia čia visą ta mums išsilaikyt, išbūti toje sistemoje, kaip sėkmingai įvykdyti komandą, kad įtikti kažkam – politikos formuotojui ar partijai“, - aiškina Robertas Dargis, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas.

Tuo tarpu rinkos ekonomika, anot p. Dargio, yra paremta ant stiprių asmenybių bei žmonių, kurių Lietuvoje trūksta. O politikams neprotingi bei silpni žmonės yra palanku.

Anot p. Dargio, švietimo sistemoje nevyksta reformos, nes politikai nėra spaudžiami priimti sprendimų, o pati švietimo sistema nelabai žino, į kurią pusę jai reformuotis.

„Politikai daro sprendimus tik tada, kai nebegali jų nedaryti. Tad turime sukurti tokią atmosferą, kad politikai būtų priimti sprendimus“, - sako p. Dargis.

Nuo antipilietinių mokyklų gelbsti technologijos

Nerija Putinaitė, humanitarinių mokslų daktarė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, taip pat pastebi, kad mokyklos nesugebėjo persitvarkyti po Sovietų Sąjungos žlugimo.

„Man atrodo, kad kai kurios mokyklos yra labai antipilietinės. Kiek susidūriau su mokytojais, ne visi, aišku, bet jie yra labai antivalstybiškai nusiteikę. Jie galvoja, kad jie yra engiami, nelaimingi ir taip toliau, - teigia p. Putinaitė. – Manau, visose visuomenės sferose yra įvykęs pokytis, nes žmonės turėjo kažką daryti, stengtis po lūžio. O mokykloje liko ta kažkokia sistema.“

Tačiau p. Putinaitė mano, kad mokyklų sistema nesužlugdo kūrybingų, galvojančių žmonių, o vilties teikia technologijos Vaikai nusivylę savo mokykla gali technologijų dėka rasti neformalių mokymų. Taip pat paskatinti kūrybingumą bei mokinių žingeidumą galima įtraukiant į mokyklas žmonių iš kitų sektorių, sistemų.

„Aš dedu daug vilčių į alternatyvias priemones. Aš neturiu vilties, kad mes per vieną dieną, per metus galėtume pakeisti 50 mokytojų visiškai kitais“, - sako p. Putinaitė.

Apjungus universitetus – šuolis reitinguose

Aukštajame moksle vyrauja universitetų perteklius bei darbo santykių lankstumo trūkumas, teigia Jurgita Šiugždinienė, KTU studijų prorektorė.

„Universitetuose lankstumo labai trūksta. Labai daug tikiuosi iš naujojo darbo kodekso, tikiuosi, kad tai įves tam tikrų naujų vėjų ir universitetuose. Studentų skaičius sumažėjo 35%, o jeigu pažiūrėtume, kiek sumažėjo dėstytojų?“

Dėl to universitetams reikėtų susirūpinti savo darbo efektyvumu, o geriau išnaudoti turimus resursus padėtų universitetų apjungimas, teigia p. Šiugždinienė.

„Jeigu pabandytume apjungti kelis universitetus maytume kurioje vietoje mes atsidurtume – iš karto per porą šimtų vietų pakiltume vien dėl spektro ir dėl dydžio“, - teigia p. Šiugždinienė.

Mokyklų sistemoje p. Šiugždinienę labiausiai neramina mokinių profiliavimo dabartinė sistema, kuri nėra pankamai lanksti.

Išeitis – griauti sistemą

Kalbėdami, kaip reformuoti švietimo sistemą, verslo bei mokslo atstovai nesugebėjo pateikti aiškių atsakymų. Kai kurių manymu, vienintelė išeitis yra griauti biurokratijos aparatą.

Anot p. Šepečio, reiktų mažinti švietimo viešąjį sektorių. Pavyzdžiui, iš karto atleisti trečdalį žmonių, o po to žiūrėti, ką dar galima atleisti.

„Jau mokytojų lygmeny beveik neįmanoma pasiekti susikalbėjimo, tai ką kalbėti apie tokius žmones, kaip (švietimo ir mokslo – VŽ) ministrė? Yra labai bloga sistema, tai ne geresnę sistemą reikia sukurti, o žiūrėti, ką galima išmontuoti“, - sako p. Šepetys.

Tuo tarpu p. Laurinavičius laikosi drastiškesnės nuomonės. „Aš būčiau dar radikalesnis. Reikia ne 30% atleisti, o atleisti visus ir tik 30% atgal priimti, - sako jis. – Mokyklose ne maža dalis dėstytojų yra nekompetetingi ir jie nesugeba nei žinių suteikti, nei įgūdžių, tas žinias pasiimti.“

„Soundest“ vadovas siūlo neįprastą sprendimą - Lietuvos mokytojų bei dėstytojų ruošimą perkelti į kitas šalis, (angl. to outsource).

„Aš matau čia vienintelę išeitį – tuos pačius dėstytojus, ateities šviesulius ruošti ten, kur ta sistema jau yra išlaisvinta, dekonstruota prieš daug daug dešimtmečių, ir paskui juos susigrąžinti, kad jie čia kurtų nuo nulio“, - sako p. Laurinavičius.

Rašyti komentarą