Kada užgęsta ugnelė darbuotojo akyse

Savaitgalį stoviniavau eilėje viename iš prekybos centrų, esančiame nedideliame miestelyje. Prieš mane stovinčios pirkėjos kasininkė paklausė, ar nuskaičiuoti centus, sukauptus lojalumo kortelėje.

„Oi, ne! Tegul būna, jau reikia kaupti Kalėdoms. Va, uždirbtum kokį tūkstantį, tada galėtum taškytis į visas puses. O dabar kiekvieną centą esi priverstas taupyti“, – kraudamasi negausius pirkinius į krepšį kalbėjo moteris.

Jai nuėjus, kasininkė kreivai šyptelėjo ir burbtelėjo gal sau, o gal ir eilei: „Uždirbtum bent 500–600 eurų, ir tai gyventum jau kaip žmogus, o čia, mat, tūkstančio užsigeidė.“

Ko gero, už darbą kasoje keturženkio atlyginimo niekas nemokės, nesvarbu, kad darbo užmokesčio kreivė Lietuvoje nuolat kyla. Tačiau net ir nedideliuose miestuose yra apstu įmonių, kuriose vidutinis atlyginimas jau senokai perkopė 1.000 ar net 1.500 Eur ribą.

Tokias algas mokantys darbdaviai teigia, kad norint pagaminti kokybišką produktą, reikia sukurti tokią motyvacinę sistemą, kuri skatintų darbuotojus prisidėti prie kokybiško produkto kūrimo, nepaisant to, kokias pareigas jie užima. Žinojimas, kad tavo alga priklauso nuo bendrų įmonės rezultatų, dažną tam įkvepia. Todėl įmonės, pelnu besidalijančios su darbuotojais, žino, kad jų produktas pretenduoja į aukštesnės kokybės segmentą ir pirkėjų šiam nepritrūks. Ypač skandinavai yra linkę netaupyti mokėdami už kokybišką daiktą.

„Su užsienio užsakovais dirbti yra ir pelningiau, ir paprasčiau. Pavyzdžiui, kiek esame gavę užklausų iš Lietuvos klientų, nebuvo nė vieno karto, kad nepasiteirautų, gal galima susitarti, kad nebūtų skaičiuojamas PVM. Ne, negalima. Mes viską darome skaidriai, be jokių išlygų“, – yra sakęs Laurynas Mitkus, Plungės LHM įmonių grupės įkūrėjas.

Grupei priklausančiose bendrovėse dirba apie 130 darbuotojų – iš jų apie 40–50 nuolat būna išvykę į užsienį, ten stato ir įrengia namus.

Bet kokiam darbuotojui tokio atsakingo darbo nepatikėsi – jis turi būti profesionalas. O pastarieji įprastai patys renkasi darbdavį. Praktika rodo, kad tos įmonės, kurios veikia skaidriai, dažniausiai ir atsiduria geidžiamiausių specialistų taikiklyje.

Nes skaidri alga – vienas iš esminių būdų darbuotojams pratraukti, ypač šiais laikais, kai daugelis gerų darbininkų išvažiavo užsidirbti svetur.

„Mūsų vidutinis atlyginimas „ant popieriaus“ yra daugiau kaip 1.000 Eur. Ir vis tiek darbuotojų rasti nėra taip paprasta, nors ir įmanoma. Bet kai pamatau, kad kitos gamybos įmonės moka minimalią algą ir turi šimtus darbuotojų – niekas manęs neįtikins, kad žmonės ten dirba už kelis šimtus eurų. Vadinasi, ten mokama vokeliuose ir tiek“, – sako Andrius Toliautas, Sedos (Mažeikių raj.) UAB „Vudesta“ direktorius.

O ten, kur nėra skaidrumo, kur darbuotojai nesijaučia saugūs, jie paprasčiausiai ilgai neužsibūna. Taigi tokie darbdaviai, bandydami nešvariais būdais taupyti, pirmiausiai įsispraudžia į rėmus patys – nėra darbuotojų, nėra, kas pagamina produktą. O užsakovai žodžio „nespėjame“ nemėgsta.