Vis kyšteli šaukštą deguto

Prieš kelias dienas buvo paskelbtas pirmasis ES investicijų kvietimas pagal priemonę „Parama darbui“. Pagal ją darbdaviai, įdarbinę neaktyvius ir ieškančius darbo žmones, gaus finansinę paskatą. Maksimali parama darbdaviui už 760 Eur mokamą priskaičiuotą darbo užmokestį sieks 177 Eur. Jei priskaičiuotas darbo užmokestis viršys 760 Eur per mėnesį, kompensacija liks tokia pati – 177 Eur. Paraiškos bus priimamos iki 2019 m. vasario pabaigos. Dėl kompensacijų galės kreiptis privatūs ir viešieji juridiniai asmenys (išskyrus biudžetines įstaigas), užsienio įmonių filialai ir atstovybės Lietuvoje, taip pat fiziniai asmenys.

Verslininkai sako, kad tokia finansinė paskata darbdaviui leistų mokėti didesnius atlyginimus. Žmonių lūkesčiai dėl atlyginimų auga sparčiau nei įmonių, kuriose jie dirba, galimybės. Juolab kad dėl didelio apmokestinimo išlaidos darbo užmokesčiui sudaro didelę dalį gaminio ar paslaugos savikainos. O priimdamos į darbą žmones, neturinčius patirties ar ilgą laiką nedirbusius, įmonės rizikuoja, nes jų atleidimo procedūros brangiai atsieina. Parama būtų itin naudinga ir tiems darbdaviams, kuriems darbuotojus tenka atsivežti – dažniausiai iš miestų, nes kai kuriuose miesteliuose jų jau nė su žiburiu nerasi...

Viena bendrovė galės prašyti kompensacijos dėl neriboto darbuotojų skaičiaus, tačiau per visą priemonės įgyvendinimo laikotarpį viena įmonė iš viso galės gauti ne daugiau nei 200.000 Eur kompensaciją. Skaičiuojama, kad pasinaudojus šia priemone per pirmuosius metus bus įdarbinta 3.000 žmonių: 2.500 jaunuolių iki 29 metų ir 500 vyresnių žmonių. Kaip rodo statistika, būtent tokiems žmonėms įsidarbinti sunkiausia.

Politikų iniciatyva paremti darbo vietas kuriančius darbdavius išties pagirtina ir sveikintina. Tai teikia vilčių, kad ir algos bent kiek padidės. Tačiau vis atsiranda „išminčių“, pasistengiančių sukurti kokį nors „kliūčių ruožą“. Gintaras Didžiokas, dviejų maisto pramonės įmonių – Šalčininkų rajono UAB „Straikas“ ir Vilniaus UAB „Kaniu“ – vadovas, VŽ guodėsi: verslininkams, norintiems pasinaudoti kompensacijomis, tenka susidurti su įvairiais apribojimais. Šįkart juos stebina nubrėžtos ribos, pvz., kodėl vyresnis nei 54 metų asmuo būtinai turi būti nedirbęs ne trumpiau nei pusmetį. Arba kodėl jaunimui nustatyta 29 metų riba?

„Papildomi saugikliai dažniausiai yra pertekliniai, nereikalingi. Regis, politikai nusprendžia teikti kompensacijas, o valdininkai pasiskubina parengti taisykles, kurios apribotų galimybę šias kompensacijas gauti“, – stebisi p. Didžiokas (VŽ, 2016 11 03). Jam pritaria ir verslo konsultantai – pasak jų, panašių priemonių našta vis dar sudėtinga. Iš tiesų turėtų veikti vieno langelio principas ir darbdaviui užtektų pateikti prašymą. Su Darbo birža reikalų turintys darbdaviai dalijasi savo karčia patirtimi: kai subsidijos mokamos už įdarbintus bedarbius, santykinai nedidelių pinigų administravimas kainuoja nemažai nervų ir išteklių, ataskaitas tenka teikti ne vienai institucijai, nors jos turėtų keistis turima informacija.

Asmenys, atsakingi už kompensacijas darbdaviams iš europinių lėšų, dievagojasi, kad šįkart reikalavimais nesupančios – esą darbdaviui užteks vieną kartą pateikti paraišką ir susijusius dokumentus per visą kvietimo laikotarpį. Tikėtina, kad taip ir bus. Tačiau stebina, kodėl Lietuvos valdininkai vis dar sugeba į bet kurią statinę medaus kyštelėti tą šaukštą deguto? Juk sąlygos ir reikalavimai, siekiant gauti ES paramą, dažniausiai rašomi ne Briuselyje, o čia, Vilniuje. Ne vieną ir ne du kartus buvo ryškiai persistengta, todėl verslo aplinkos gerinimas, kad ir kiek apie savo siekius deklaruotų bet kuri Vyriausybė, – vis dar pusiaukelėje.