Norime ūkiško mokesčių panaudojimo

Šešėlio dydis neretai kito priklausomai nuo to, kas jį skaičiavo. Tačiau visais atvejais skaičius atrodė gana įspūdingai – šešėlinės ekonomikos dalis Lietuvoje sudarydavo apie 25% šalies BVP. Profesoriaus Friedricho Schneiderio (Austrija) tyrimai rodo dar didesnį skaičių – apie 28%. Tačiau iš tikrųjų tai – viršutinė galima šešėlio riba, o tikėtinas rodiklis, pripažįstamas ir paties profesoriaus, siekia 16–18%. Aišku, ši korekcija esmės nekeičia – dalis ekonomikos vis dar slypi šešėlyje. Ir visų vyriausybių pastangos įveikti šią ydą bent kiek labiau apčiuopiamų rezultatų taip ir nedavė. Tiesa, vienas kiek rimtesnis žingsnis pastaruoju metu buvo žengtas – diegiama išmanioji mokesčių administravimo sistema. Visos kitos valdančiųjų kalbos labiau priminė užkalbėjimus ar mantrą, ir tai šešėlyje tūnantiems piliečiams ar verslui buvo ir yra nė motais.

Iš tikrųjų apie realų šešėlinės ekonomikos mastą galima tik spėlioti: retas prisipažįsta nemokantis mokesčių, gaunantis atlyginimą vokeliuose ir pan. Net įmonių auditai neatspindi tikrosios padėties – paprastai tikrinamos rizikingiausios įmonės. Prof. Schneideris siūlo pažvelgti į šešėlį ir iš kitos pusės – pasak jo, šešėlinė ekonomika taip pat kuria pridėtinę vertę. „Per nuosmukį žmonės labiau linkę dirbti neoficialiai, nes gali uždirbti papildomai pinigų ir taip daugiau jų išleisti. Taigi šešėlinė ekonomika turi ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, tai nėra tik juoda ir balta. Čia yra įvairių spalvų ir kovoti su šešėline ekonomika, ją kriminalizuoti nėra tinkamas būdas“, – šiandien VŽ puslapiuose cituojamas profesorius, kiek seniau davęs dienraščiui interviu. Pasak jo, vyriausybės turėtų pirmiausia galvoti ne apie draudimus, neteisėtų veiklų tolesnį kriminalizavimą, o apie tai, kaip šešėlinę ekonomiką, visuomenei naudingas ūkines veiklas perkelti į oficialiąsias. Jis siūlo Lietuvai kelis šešėlio mažinimo būdus: pvz., Vyriausybė galėtų pareikšti, kad, tarkime, gyventojai, x metais atliekantys būsto renovavimą, įgyja teisę susigrąžinti PVM nuo visų su namo atnaujinimu susijusių medžiagų ir paslaugų. Vyriausybė netenka PVM, tačiau gauna visus kitus su renovacija susijusius mokesčius – nuo darbuotojų surenkamus verslo mokesčius, o juk statyboms reikia daug darbo rankų. Tai būtų vienas iš būdų, kaip šešėlinę ekonomiką paversti oficialia. Nemažai panašių būdų pritaikyta Vokietijoje: dėl kai kurių panašių priemonių, įsigaliojusių 2003 m., Vokietijos šešėlinė ekonomika per dvejus metus sumažėjo 10%.

Nauja Lietuvos Vyriausybė pasišovė peržiūrėti visas verslo formas – tikisi taip išgaudyti nuo mokesčių išsisukančius piliečius. Tačiau vien tokios „peržiūros“, kaip ir įvairios „žiauriosios akcijos“, esminių rezultatų neduos. Yra ir nematerialinė šio reiškinio pusė: žmonės turi suvokti, kad mokesčius jie moka prasmingai, t. y. kad jie už tuos mokesčius gaus atitinkamų socialinių paslaugų. Ir kad jų sumokėti mokesčiai bus panaudoti protingai. Viena po kitos išnyrančios negražios istorijos – „auksinių šaukštų“ ir pan. – neskatina žmonių mokėti mokesčius valdžiai, kuri tuos pinigus ištaško. Deja, kol kas mokesčių mokėtojų akyse valstybės įvaizdis būtent toks. Kol žmogus nesijaus saugus, kol nematys efektyvaus ir protingo mokesčių panaudojimo, tol valdžia toliau „kovos“ su šešėliu vien užkalbėjimais.