Plastiko dieta: per savaitę suvalgome banko kortelę, per metus – mobilųjį telefoną

Artūras Sujeta, šia tema besidomintis sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas, įsitikinęs, kad verslas jau dabar turi galvoti apie plastiko žalą, nes vartotojai sveiką gyvenseną pasirinks jį pralenkdami.

Esate žinomas kaip žmogus, kuris daug kalba apie plastiką, netvarias pakuotes bei maisto gamybą. Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę apie plastiko pakuotes ir mikroplastiką. Kuo mums svarbus maisto sąlytis su plastiku?

Dažniausiai naudojamas ne tik plastikas, bet ir apsauginės dujos, maisto galiojimo laikas yra svarbus ilgalaikio pelno indikatorius kiekvienam pardavėjui.

Bet žinau, kad plastiko pakuočių problemą ne reikia, o būtina spręsti jau dabar. Pavyzdžiui, 2022 m. „Yan“ ir kitų atliktas tyrimas rodo, kad tiriamųjų, kurie sirgo žarnyno uždegimu, išmatose aptiktas reikšmingai didesnis mikroplastiko kiekis. Dominuojančios plastiko rūšys buvo polietileno tereftalatas (PET), naudojamas maisto ir gėrimų pakuotėse, ir poliamidas (PA), naudojamas tekstilėje ir maisto pakuotėse.

Mažyčių plastiko gabalėlių, taip vadinamo mikroplastiko, kurių ilgis mažesnis nei 5 mm, suvalgome ir išgeriame įspūdingus kiekius. Tyrimai, atlikti su gyvūnais, jau gana ilgą laiką rodo, kad plastiku užteršta aplinka sukelia įvairias žarnyno uždegimines būkles.

Į kokius vartotojams kylančius klausimus gamintojai turėtų atsižvelgti labiausiai? Šiuolaikiniai pirkėjai tikriausiai turi nemažai žinių ir prekes renkasi žymiai atsargiau.

Manau, kad į grėsmę žmonių sveikatai. Tyrimai rodo, kad mikroplastiko dalelių randama net placentoje, ne išimtis ir žmogaus plaučiai, žarnynas, galvos smegenys ir kiti organai. Šiandien žinoma, kad ši medžiaga nėra inertiška žarnyne ir gali veikti kaip uždegimo dirgiklis.

Kai kurių tyrimų duomenimis, vertėtų susirūpinti neurotoksiškumu, bet reikia daugiau tyrimų, kad būtų galima aiškiai atsakyt, kaip plastikas veikia mūsų sveikatą. Dabar žinome, kad nėra klausimų, ar jis ją veikia teigiamai, klausiame – kiek neigiamai.

Kiek mikroplastiko suvalgome per metus? Esate teigęs, kad per metus suvalgome vis dar puikiai žinomą „Nokia 3310“ telefoną, o per savaitę?

Skaičiuojama, kad per savaitę žmogus nesąmoningai suvartoja maždaug nuo 0,1 g iki 5 g plastiko. Nesu tikras, kiek svėrė standartinė „Nokia 3310“, bet tyrimai rodo, kad per metus suvartoti apie 200-250 g plastiko įmanoma nesunkiai. Tiesą sakant, kreditinę kortelę suvalgyti per savaitę gal net vaizdingesnis palyginimas. Ji sveria apie 5 g.

Didžioji dalis, pamačiusių tokius skaičius, gali nuspręsti jokio maisto nebevalgyti iš plastiko pakuočių. Ar tikrai būtina vengti į plastiką supakuoto maisto?

Valgyti galime ir iš švininių pakuočių, klausimas tik kaip greitai ir kiek reikšmingai sau pakenksime. Kalbant apie plastikines pakuotes, net ir pats tvariausias, sakykime, ilgai neirstantis plastikas, veikiamas mechaniškai, keičia savo savybes. Todėl pjaustant maistą su steiko peiliu iš plastikinės pakuotės galvoti, kad čia nieko tokio – naivu.

Kas labiausiai kenkia aplinkai? Yra daugybė įvairiausių skaičiavimų, įmonės net savo CO2 emisijas skaičiuoja labai skirtingai. Įprasta manyti, kad vienas didžiausių blogių - gyvulininkystės ūkiai? Kitas – stambioji pramonė, kasyba, energetika ar visas transporto sektorius. O kaip soja, kertami miškai ir t.t.?

Labiausiai žmogus, nes būtent jis tuo užsiima. Mūsų žemėje yra daugiau nei 8 milijardai žmonių. Jei rimčiau, nėra aišku, kas labiau kenkia gamtai: ar tūkstančių hektarų drėgnųjų miškų naikinimas dėl sojos plantacijų, ar gyvulininkystė.

Yra toks angliškas terminas „Green Washing“, lietuviškai įprastai įvardijamas kaip „žaliasis smegenų plovimas“. Daug kalbama, kad šiandien juo užsiima nemažai verslų, rašo tvarumo ataskaitas ir pan., nors iš esmės dažnai tai tik rinkodara, kuri puikiai sugeba pagrįsti, kodėl neperdirbamas plastikas yra geresnis už stiklą. Pavyzdžių daugybė. Ar įmonės tuo tikrai užsiima, kai bet kokiam savo žingsniui sugalvojami „žali“ pateisinimai?

Manau, kad užsiima. Viena iš žmonijos bėdų yra tikėjimas kažkuo, nepaisant faktų ir tyrimų. Šiandien lengva išnaudoti „žaliąją bangą“ ir surasti kvailių, kurie stos į pirmas vietas paploti, ir, be abejo, sumokėti už pasirodymą.

Pateiksiu kelis pavyzdžius:

„Visiškai organiški, veganiški ledai, draugiški gyvūnams, tausojantys aplinką ir bla bla“, – pamiršome paminėti, kad pakuotė vis tiek turi truputį plastiko. Tiesa ir naudojama GMO soja. Dar ir kelis medžius nukertam tam, kad pakuotė būtų beveik be plastiko.

Kitas dažnas pavyzdys: „Organinio, turbo ūkio mėsa!“ Nors tiesa tokia, kad visi procesai vyksta naudojant seną gerą dyzelį, daug kuro sudeginame, daug CO2 išmetame, bet mėsa gera.

Ką daryti bet kuriam verslui, kuris nori veikti tvariai, naudoti mažiau pakuočių arba pereiti prie mažiau kenčiančių aplinkai? Nuo ko pradėti? Kaip jau kalbėjome, apie tai daug kalbama, tačiau galiausiai išaiškėja, kad labai menkai tepadaroma.

Bet kuris verslas turėtų pradėti nuo pokyčių viduje. Mes mikroplastiko užterštumo neišvengsime – jis jau yra labai pavojingai aukštas, bet galime reikšmingai jį sumažinti. Švedijoje neseniai lijo mikroplastiku, vien lietaus vandenyje jo buvo ženklus kiekis. Įsivaizduokime verslo inovaciją, kurios dėka ši medžiaga būtų perdirbama ar naudojama šiltnamio efekto nesukeliančiam kurui.

Pagrindinė mano mintis kalbant apie įvairius draudimus dėl gamtos saugumo yra tokia, kad žmonių populiacija iš esmės yra tingi. Mūsų smegenys linkusios viską optimizuoti, savo resursų išeikvoti mažiau – gauti daugiau. Užuot kažką draudę ar kurdami papildomas, dažnai nereikalingas taisykles, turime galvoti apie alternatyvas, kurios sėkmingai konkuruotų su esamais produktais, tačiau aplinką terštų kur kas mažiau.

Geras pavyzdys – elektromobiliai. Ar jie išsprendžia ekologijos problemą? Jų baterijų gamybos technologija toli gražu iš esmės nesprendžia šios bėdos. Tačiau jie sėkmingai konkuruoja su vidaus degimo varikliais. Kodėl? Todėl, kad yra sąlyginai mažiau taršūs, dėl to, kad pinga, o gal dažnai yra pigiau eksploatuojami? Visi šie pliusai būtų visiškai nieko verti, jei sėkmingai nebūtų plečiamas įkrovimo stotelių tinklas. Kuo patogiau, tuo labiau žmonės yra linkę priimti naujoves. Daugelyje pramonės sričių tokių inovacijų dėl jau minėtų priežasčių trūksta.

Beje, verslui ar vartotojams, kurie norėtų pasigilinti daugiau, įdomus tyrimas: Yan Z, Liu Y, Zhang T, Zhang F, Ren H, Zhang Y. Analysis of Microplastics in Human Feces Reveals a Correlation between Fecal Microplastics and Inflammatory Bowel Disease Status.

Straipsnis parengtas pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Gamtos ateities“ įsteigto „Ateities pakuotės“ klubo iniciatyva. „Ateities pakuotės“ klubas šiuo metu vienija 41 Lietuvos įmonę ir skatina Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalytis gerosiomis praktikomis šioje srityje ir stiprinti ekologinių iniciatyvų sklaidą Lietuvos versle ir visuomenėje.

Gamintojų ir importuotojų asociacija „Gamtos ateitis“ – licencijuota pakuočių atliekų tvarkymo organizacija, koordinuojanti Lietuvos gamintojų ir importuotojų prekinių pakuočių atliekų tvarkymą. Asociacijos tikslas – atstovaujant Lietuvos gamintojams ir importuotojams, vystyti tvarią ir efektyvią pakuočių atliekų tvarkymo veiklą, taip pat – įvairiomis priemonėmis vykdyti visuomenės švietimą ir edukaciją, siekiant didinti gyventojų, savivaldos, verslo atsakomybę ir sąmoningumą aplinkos taršos pakuočių atliekomis bei jų rūšiavimo klausimais.