Dažniausiai daromos klaidos, kuriant tvarią pakuotę: naujos mados ir žaliasis smegenų plovimas
Juozas Baranauskas, nepriklausomas tvarių pakuočių vystymo specialistas, pažymi, kad viena labai dažnų klaidų, daromų kuriant tvaresnę pakuotę, yra bandymas bet kokiomis sąlygomis atrodyti tvariau. Pavyzdžiui, kai pakuotėje iš perdirbamų medžiagų padaromas „neperdirbamas sumuštinis“. Tokia pakuotė ne tik teršia aplinką, bet ir švaisto žaliavas.
„Atskirai metalas, stiklas, švarus popierius ir tam tikrų rūšių plastikas gali būti perdirbti, bet jei juos visus suklijuojame kartu, šių medžiagų standartiniame perdirbimo procese dažniausiai nebeįmanoma atskirti. Nepaisant to, pasitaiko atvejų, kai tokios pakuotės vis tiek žymimos, kaip perdirbamos, arba apie jas sąmoningai komunikacijoje nepasakoma nieko, norint palikti vartotojui vilčių, kad tai yra geras sprendimas. Nors verslui aiškiai žinoma, kad ši pakuotė tikrai nėra tvari“, – sako J. Baranauskas. Kombinuojant medžiagas pakuotėse, pasak jo, pravartu atsiminti paprastą tiesą, kad paprasčiau yra geriau. Jeigu turime iš plastiko pagamintą pakuotę, neverta išorėje klijuoti perdirbto popieriaus sluoksnio vien tam, kad galima būtų tuo pasigirti. Tai nesuteikia jokios naudos, tik komplikuoja tokių pakuočių tvarkymą, galimybes jas perdirbti ir didina klientų pasimetimą, bandant suvokti, kokia pakuotė iš tiesų yra tvari.
Tvarių madų vaikymasis
Dar viena tendencija – madingų alternatyvų paieškos. Pakuotės iš bambukų, kukurūzų, augalinio plastiko ir kt. jau virsta mada. Tačiau tvarumas priklauso ne tik nuo naudojamos medžiagos, bet ir to, kieno ir kokiomis sąlygomis ji išgaunama, kokį atstumą transportuojama, kokiais dažais, lakais ar kitomis medžiagomis gamyboje padengiama ir, galiausiai, kaip ji likviduojama po panaudojimo. „Neretai tokie inovatyvūs sprendimai yra pervertinami, išaukštinami, nematant platesnio paveikslo“, – pažymi J. Baranauskas.
Nors tam tikros pakuotės yra pagamintos iš gamtoje išgaunamų, atsinaujinančių medžiagų, jos nebūtinai gali būti perdirbtos ar kitaip tinkamai apdorotos vien dėl apdirbimo infrastruktūros trūkumo. Jų gamybai taip pat gali būti naudojama gerokai daugiau energijos nei reikia alternatyvių pakuočių gamybai. Jos gali būti atgabenamos iš kito pasaulio krašto, o tai taip pat išskiria itin daug taršos.
„Jei pamatysite, kad konkurentai ar pakuočių gamintojai reklamuoja tam tikras naujoves kaip pačius tvariausius pakuotės sprendimus – neskubėkite vaikytis mados. Išsamiai išnagrinėkite naują sprendimą, paprašykite palyginimų su kitomis alternatyvomis, faktus įrodančių dokumentų ar kitos aktualios informacijos, kuri padėtų įvertinti tikrą pakuotės poveikį aplinkai“, – pataria J. Baranauskas.
Rizikuojame produktu
Pasak J. Baranausko, nors gali nuskambėti kiek kontraversiškai, tačiau kuriant didžiąją dalį kasdien naudojamų produktų pakuočių, CO2 kriterijų nebūtinai yra pats svarbiausias. Taip, pakuotes reikia perdirbti, pakartotinai panaudoti, neteršti aplinkos, tačiau pakuotė turi atlikti savo funkciją.
„Daugelyje produktų pačios pakuotės paliekamas CO2 sudaro tik labai mažą, vos kelių procentų dalį, palyginti su produkto kūrime ir gamyboje išmetamu CO2. Ar kalbėtume apie sūrį, ar apie naują telefoną – šie produktai palieka milžinišką CO2 pėdsaką, gerokai didesnį nei išskiria juos apsauganti pakuotė. Ką tai mums sako? Tai, kad mūsų pakuotės pirminis ir pagrindinis tikslas yra toks pats, koks yra jau tūkstančius metų, dar nuo archeologiniuose kasinėjimuose atrastų indų ir tarų menamų laikų – apsaugoti produktą ir jį saugiai transportuoti. Kuriant itin tvarią pakuotę, kartais tai yra pamirštama, o tai reiškia, kad rizikuojama produktu“, – pažymi J. Baranauskas. Sugadintas produktas, nepriklausomai nuo to, ar tai yra maisto gaminys ar elektronikos prekė, pirmiausia, išvaisto daug resursų, ir dar sukelia nusivylimą klientui. Todėl visada reikia rasti aukso vidurį tarp tvarumo ir apsaugos.
Rinkodara, kuri daro žalą arba žaliasis smegenų plovimas
Pasak specialisto, ne paslaptis, kad rinkodara yra linkusi išpūsti dalykus. O kai tvarumo rinkodara užsiima šią temą mažai išmanantys, neretai pakeičiama ir iškraipoma net pati tvarumo esmė.
„Viename iš Vilniaus restoranų yra plakatas, kuriame skelbiama, kad vienkartinės pakuotės ir įrankiai „savaime suyra gamtoje”. Tai itin bloga žinutė klientams, nes gali pasirodyti, kad jie iš tiesų gali ramia širdimi miške palikti pakuotes, lyg tai būtų obuolio graužtukas. Ši kavinė, naudojusi pakuotes, kurios skirtos kompostuoti industrinio kompostavimo sąlygomis (šiuo metu šio atskiro atliekų srauto surinkimo dar neturime, bet pagal ES teisės aktus, turime turėti nuo 2024 metų), jas interpretavo savaip“, – prastą bandymą pasigirti aptaria J. Baranauskas.
Dar vienas pavyzdys – prieš kelis metus viena iš maisto pristatymo programėlių, veikiančių Lietuvoje, turėjo net atskirą kategoriją „tvarios pakuotės“, kuri buvo skirta restoranams, savo produkciją išsinešimui ar pristatymui į namus pakuojantiems neva tvariose pakuotėse. Bet nei „tvarios pakuotės“ terminas, nei kriterijai, pagal ką šie restoranai/pakuotės buvo atrinktos, nebuvo apibrėžti. Maža to, tame sąraše buvo ir labai abejotinų sprendimų: kombinuotų pakuočių su išoriniu sluoksniu iš popieriaus, neperdirbamų pakuočių su „natūralia“ rudos spalvos spauda, nieko konkrečiai nereiškiančių ekologiškas asociacijas keliančių simbolių, pavyzdžiui, žalių lapų arba žiedinės ekonomikos rodyklių, einančių ratu.
„Tokie atvejai klaidina vartotojus ir kiša pagalius į ratus tiems prekės ženklams ir pakuočių gamintojams, kurie iš tiesų nori dirbti su tvariomis pakuotėmis. Ne veltui minėto „tvarių pakuočių“ sąrašo šioje aplikacijoje nebeliko. Nesuklyskime, pati idėja išskirti tvarias pakuotes yra svarbi ir reikalinga, bet ji turi būti įgyvendinta profesionaliai“, – sako J. Baranauskas.
Ignoruojamas platesnis tvarumo paveikslas
Į tvarumo sąvoką įeina ne tik aplinkosauginiai dalykai, bet ir socialiniai bei ekonominiai. Jeigu pakuotė bus lengviau perdirbama, bet ją gaminantys žmonės dirbs prastomis sąlygomis už žemesnį negu pragyvenimo riba atlyginimą, pakuotė netaps tvaresne. J. Baranauskas pažymi, kad tvarus augimas galimas, kai nėra ignoruojami jokie gerovę tiek aplinkai, tiek žmonėms suteikiantys faktoriai. „Dvi žaliavos gali atrodyti identiškos, bet iš tikrųjų būti kardinaliai skirtingos. Jeigu naudojame kartoną, ar galime būti tikri, kad jo gamybai naudojami medžiai bus atsodinti? Jeigu metalinėms pakuotėms naudojamas metalas, ar jo kasyba nekenkia kraštovaizdžiui ir bendrai tos vietos biologinei įvairovei? Ar stiklo pakuočių gamybai nėra naudojamos dujos, pirktos iš šaltinio, finansuojančio karus?“, – tikrinti faktus ir nagrinėti savo tiekimo grandines pataria J. Baranauskas.
Pakuotės tvarumui įvertinti, svarbu viskas: kokias, iš kur ir kokiu būdu išgautas žaliavas naudojame, kaip, kieno, kur, už kiek, kokiomis sąlygomis yra gaminama pakuotė, kiek resursų sunaudojame pakuotės gamybos kelionėje, įskaitant visos grandinės transportavimus, kas atsitinka su ja po panaudojimo, kokia žala būtų, jei pakuotė patektų į gamtą ar kitą jai netinkamą vietą.
„Tobulinti viską vienu metu nėra lengva. Darant tokį projektą ir savęs klausiant, ar iš tikrųjų pakuotę geriname, ar tik kuriame papildomas problemas, galima vadovautis paprasta logika: tobulinti pakuotę pagal vieną kriterijų, nebloginti kitų. Jei, pavyzdžiui, prieš tai naudojote tik gryną plastiką, o dabar pakuotėje naudojama 50% perdirbto plastiko ir tai nekenkia galimybei tą pakuotę vėliau vėl perdirbti, nereikalauja daugiau energetinių ar kitų resursų, reiškia, pakuotė tvarumo atžvilgiu gerėja“, – sako J. Baranauskas.
Straipsnis parengtas pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos, VšĮ „Gamtos ateities“ įsteigto „Ateities pakuotės“ klubo iniciatyva. „Ateities pakuotės“ klubas šiuo metu vienija 38 Lietuvos įmones ir skatina Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalytis gerosiomis praktikomis šioje srityje ir stiprinti ekologinių iniciatyvų sklaidą Lietuvos versle ir visuomenėje.
VšĮ „Gamtos ateitis“ – licencijuota, viena didžiausių pakuočių atliekų tvarkymo organizacijų Lietuvoje, koordinuojanti Lietuvos gamintojų ir importuotojų tiekiamų į Lietuvos Respublikos vidaus rinką pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacijos tikslas – atstovaujant Lietuvos gamintojams ir importuotojams, vystyti tvarią ir efektyvią pakuočių atliekų tvarkymo veiklą, taip pat – įvairiomis priemonėmis vykdyti visuomenės švietimą ir edukaciją, siekiant didinti gyventojų, savivaldos, verslo atsakomybę ir sąmoningumą aplinkos taršos pakuočių atliekomis bei jų rūšiavimo klausimais.
