Paspirtukų bumas – jeigu nepasiruošę jam, ar būsime pasiruošę elektromobiliams?

Su normaliu teisiniu reglamentavimu Lietuvoje vėluojama, nes, kaip sakoma, „vežimas jau stovi prieš arklį“: vairuotojai piktinasi dviratininkais ir paspirtukininkais, dviratininkai ir paspirtukininkai piktinasi vairuotojais, visi piktinasi nesidairančiais pėsčiaisiais, o pėstieji piktinasi visais.

Yra tokia europinė „mobile 2020“ programa, labai skatinanti pereiti prie pačių įvairiausių transporto priemonių: svarbiausia, kad nebūtų važiuojama automobiliais (į darbą ir atgal, į parduotuvę ir atgal, į mokyklą ir atgal ir pan.), o ypač, kad tuo automobiliu nevažiuotų vienintelis vairuotojas. Ten savivaldybėms rekomenduota, kaip organizuoti eismą, kad miestiečiai persėstų  į viešąjį transportą, persėstų ant dviračių ir t. t. Bet svarbiausia, kad nustotų teršti aplinką senais „dyzeliukais“. Žinoma, tai yra siekiamybė.

Kaip ir bet kuri europinė programa, ji yra paini ir ten daug tuščiažodžiavimo. Tačiau esmė nusakyta aiškiai; miestuose, pavyzdžiu remiamasi Nyderlandais, turi būti sukurta patogi infrastruktūra dviratininkams – dabar pridurtume ir paspirtukininkams, riedutininkams ir dar visokių elektrinių priemonių vairuotojams. Toje programoje paaiškinama, kaip dviračių takai turi būti atskirti nuo automobilių ir pėsčiųjų, dviratininkams turi būti sudarytos geros sąlygos važiuoti, dviračius parkuoti, saugoti namuose, prie darbo ar bet kur kitur ir t. t.

Vilniuje tikrai negalima sakyti, kad raumenų reikalas ignoruojamas: infrastruktūra dviračiams ir paspirtukams plečiasi. Be jokios abejonės, kiekvienas raumenimis ar elektra judantis vilnietis ras priekaištų: kad jam takas nepatogus, kad dažnai takai baigiasi „niekur“, kad kartu su pėsčiųjų šaligatviu einantys dviračių takai yra pavojingi, nes pėstieji nepaiso prioriteto ženklų ir t. t. Tai yra tiesa, kaip ir tiesa, kad pastaraisiais metais bent jau sostinėje dviračių takų atsirado daugiau. Ir naujųjų kokybė nėra prasta.

Tačiau takai tėra viena iš dedamųjų, skatinančių persėsti iš automobilių ant dviračių ar paspirtukų. Bet kuriam dviratininkui ar paspirtukininkui svarbu yra saugumas, o ne vien tik nuvažiuoti iš vietos į vietą ar tiesiog pasivažinėti. Saugumas turi keletą dedamųjų: tai ir saugumas kelyje (nesusidurti su automobiliu ir neužgauti pėsčiojo), tai ir saugumas transporto priemonę parkuojant, kad jos nepavogtų, tai, kad parkavimo vietoje būtų įrengti pakrovimo agregatai. Čia nekalbame apie dalijimosi platformas: pasiskolintą paspirtuką galima numesti bet kur, nors neaišku, ar visada rasi laisvą ir pakrautą tada, kada jo reikia.

NT plėtotojai jau pripažįsta, kad naujos statybos biuruose ir būstuose taps būtina numatyti parkavimo vietas dviračiams ir paspirtukams. Pripažįsta dabar, rinkai jau diktuojant poreikį. Nors tokias iniciatyvas turinti teikti Aplinkos ministerija kol kas vis dar stebi, kaip vežimas stovi prieš arklį.

NT plėtotojų pasvarstymai apie reglamentą, jog reikia būsto statytojams numatyti kažkiek vietų dviračiams, kažkiek vietų elektriniams paspirtukams (pagal butų skaičių, pagal plotą ir pan.) yra tas pats, kaip mėginimas velėnos persodinimu stabdyti Gedimino kalno griūtį. Kalno saugotojai tai galų gale suvokė ir jau dabar jo gelbėjimo imamasi iš esmės. Buvo sugaišta keletas metų, gerai, kad jie nesibaigė kokia nors nepataisoma tragedija.

Antonas Nikitinas, Vilniaus savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ Tvaraus susisiekimo skyriaus projektų vadovas, VŽ teigė, kad šiuo metu galiojančiame statybos techniniame reglamente (STR) yra numatytas gana mažas dviračių stovėjimo vietų skaičius. Ką ten mažas – jis yra niekinis: vienas dviratis 5 butams, kai dabar jau kas trečias vilnietis važinėja dviračiu. Bet jeigu pagal minėtą „mobile 2020“ programą orientuojamės į Vakarus, tai dera žinoti, kad Nyderlanduose 1,3 dviračio tenka vienam gyventojui.

Bet tai dar tik viena medalio pusė – paspirtuką ir dviratį iš bėdos galima atsigabenti į balkoną ar virtuvę ir prijungti prie elektros tinklo (jeigu prietaisas turi kraunamą akumuliatorių). Netrukus paskui paspirtukus ir dviračius (nors Vilnius dėl gamtinių sąlygų – kritulių, vėjo, minusinės temperatūros ir kalvoto landšafto nėra labai palankus dviračiams) atkaks elektromobilių bumas.

Kitais metais įsigaliosiantys Statybos techninio reglamento (STR) pakeitimai numato, kad elektromobilių įkrovimo prieiga turės būti aprūpinta mažiausiai 10% įrengiamų automobilių stovėjimo aikštelių - nors elektromobiliai sudaro tik apie 0,08% viso šalies lengvųjų automobilių parko. STR papildyme taip pat numatyta, kad jeigu automobilio stovėjimo aikštelė yra pastate ar šalia pastato, o rekonstruojant ar remontuojant pastatą statybos darbai apima automobilių stovėjimo aikštelę ar pastato elektros infrastruktūrą, tuomet kas penktoje autmobilių stovėjimo vietoje turės būti įrengta elektros kabelių kanalų infrastruktūra - kad vėliau galima būtų įrengti elektromobilių įkrovimo prieigas. Įsigaliojus šiam papildymui, NT plėtotojai privalės laikytis nurodytų nuostatų. Tačiau nėra iki galo aišku, kaip automobilių įkrovimas bus apmokestinamas ir t. t. Pastebima, kad net ir ten, kur kuriama įkovimo infrastruktūra, ji labiau orientuojama į nueinančias technologijas, nors prioritetas turėtų būti jų našumas ir efektyvumas. Reglamentavimas, aiški infrastruktūra, efektyvumas – svarbiausieji prioritetai planuojant būsimą transporto, kuris bus grįstas elektra, srautą.

VŽ nuomone, to darbo koordinavimo derėtų imtis ne kam nors kitam, o Aplinkos ir Susisiekimo ministerijoms. Nes ne vien šernų skaičiumi ar europinių lėšų perskirstymu į kelius Lietuva bus švari, tvari ir nekenksminga aplinkai.

Grįžtant prie dviračių ir paspirtukų. Kad ir kokia graži vasaros pabaiga, kad ir koks laukia auksinis ruduo, Lietuvoje jis visuomet baigiasi drėgme, šlapdriba ir t. t. Užsispyrėlių, kurie sako, kad važiuoti dviračiu nėra blogo oro, yra tik nepritaikyti drabužiai ir padangos – tėra vienetai. Daugelis šias transporto priemones po mėnesio kito atidės iki pavasario.

VŽ nuomone, tai gera proga tvarkyti teisinę bazę – nustatyti įpareigojimus infrastruktūros statytojams: takų tiesėjams, būsto bei naujų biurų įrengėjams.