Ar Vilniaus požemiuose dundės traukiniai?
Daug metų brandinta idėja įkurdinti Vilniuje metro, sutelkusi tiek šalininkų, tiek kritikų būrius, tampa realybe bent jau įstatymo pavidalu. Seimas vakar po beveik dešimtmetį parlamente trukusių diskusijų leido Lietuvoje vystyti šią mūsų šaliai naują transporto priemonę. Sudaromos sąlygos privatiems investuotojams imtis metro statybų.
Įstatymas numato, kad savivaldybės pačios organizuos visus metro įrengti reikalingus teritorijų planavimo, sprendinių parengimo ir jų priėmimo darbus. Savivaldybėms priėmus sprendimą dėl metropoliteno poreikio, jų institucijos gali inicijuoti metropoliteno projekto pripažinimą ypatingos valstybinės svarbos arba valstybei svarbiu ekonominiu projektu. Metropoliteno projektas įgyvendinamas pagal pasirinktą jo įgyvendinimo būdą: savivaldybės ar jos kontroliuojamos įmonės vykdomas projektas, investicijos valdžios ir privataus subjektų partnerystės pagrindu, trečias kelias - koncesija.
Metropoliteno projektą įgyvendinant viešojo ir privataus sektorių partnerystės būdu savivaldybė gali turtą investuoti įsigydama steigiamos AB ar UAB akcijų, visuotiniame akcininkų susirinkime valstybei arba savivaldybei suteikiančių mažiau kaip 50% balsų. Koncesijos sutartis dėl metropoliteno projekto įgyvendinimo gali būti sudaroma ilgesniam kaip 25 m. laikotarpiui.
Gaivinti dar sovietmečiu iškilusią idėją statyti Vilniuje metro prieš 15 m. ėmėsi grupelė entuziastų, sukūrusi visuomeninį judėjimą Metro sąjūdis (MS). Metro šalininkai skeptikams aiškino, kad virš 30 miestų Europoje pradėjo statyti metropolitenus, būdami Vilniaus dydžio ar net mažesni pvz., Lozanoje nėra nė 130.000 gyventojų. Tarp miestų, neturinčių nė milijono gyventojų (metro įrengimo metais) minimi Helsinkis, Bona, Lilis, Breša, Portas, Katanija ir kt. Niurnberge diskusijos, ar verta statyti metro, užtruko 35 m. ir kilus ginčams dėl metro tiesimo į senamiestį, buvo surengtas referendumas, kurį laimėjo metro šalininkai.
MS atstovai teigia, kad pasaulyje nemažai miestų metropolitenus stato privačiomis verslo lėšomis, o keleivio pervežimo metropolitenu savikaina yra maždaug tris kartus mažesnė nei gatvės transporto. Į valstiečio Eugenijaus Jovaišo nuogąstavimus, kad metro statybos pakenks paveldui, metro šalininkai atsako: Europoje yra nemažai istorinių miestų, tokių kaip Roma, Atėnai ar Kelnas, po kurių architektūros paminklais eina metro linijos. Įprasta praktika, kad senamiesčio metro stotys tampa muziejais, kuriuose galima išvysti senojo miesto fragmentus esą Vilnius būtų ne išimtis.
Žinant Vilniaus savivaldybės finansinę padėtį, aišku, kad metropoliteno projektas negalėtų būti realizuotas be privačių lėšų. Kol kas vilniečiai kas rytą ir po darbo rikiuojasi didžiulėse transporto eilėse, gaišta laiką spūstyse ir dūmina aplinką. Metro projekto autoriai siūlo projektą įgyvendinti pritraukiant investuotojus ir finansuotojus (skolintas kapitalas). Metro projekto autoriai yra numatę tris linijas visas projekto įgyvendinimas kainuotų apie 1,5 mlrd. Eur.
Įstatymas, atveriantis kelią metropoliteno statybai, yra. Tiesa, kažkodėl jame parašyta, kad įsigalioja jis 2018 m. sausio 1 d., o Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos iki 2017 m. gruodžio 31 d. priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Neapsižiūrėjimas ir įstatymas išties taikomas atgaline tvarka?
VŽ nuomone, ar reikalingas Vilniuje metro, bus jis statomas ar ne, parodys laikas. Ko gero, netrumpas jo tarpas. Tačiau įstatymas priimtas ir jei jį palaimins prezidentė, atsiras galimybė vystyti dar vieną viešojo transporto rūšį.
Rašyti komentarą