Nulaužtos „šventojo karo“ su ES ietys

Europos Komisijos (EK) nuosprendis Lietuvai tikrai netrenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus: apie galimas „Lietuvos geležinkelių“ (LG), Susisiekimo ministerijos savavaliavimo pasekmes VŽ ne kartą rašė. EK kaltino LG, kad ši, išardžiusi bėgių kelią tarp Lietuvos ir Latvijos, sudarė konkurencijos kliūtis krovinių vežimo geležinkeliais rinkoje ir pažeidė ES antimonopolines taisykles. 2013 m. pradėjusi tyrimą dėl LG veiklos, EK kantrybę prarado praėjusių metų gegužę: Komisijos konkurencijos komisarė Margrethe Vestager leido Lietuvai mėnesį apsispręsti.

Apie gresiančią baudą prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė dar 2015 m. liepą. Tuomet susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius aiškino, kad dar „yra realių šansų išvengti tos baudos“. Nors eurokomisarė perspėjo, ministras tebedemonstravo ereliškas pozicijas. „Iki Joninių dar yra laiko“, – drąsinosi jis.

VŽ tuomet iš LG pusės už kritiką sulaukė didžiulės rūstybės. O į ES teisę spjovę valdžios atstovai, kuriems viešumas tapo rakštimi, metus vilkinę staiga rado atpirkimo ožį. Tuometinis susisiekimo viceministras Arijandas Šliupas mestelėjo perliuką VŽ pareikšdamas: „Apskritai viešumas ir žiniasklaidos susidomėjimas, sakyčiau, tik kenkia konstruktyviai sprendimų paieškai“ (2016 07 14). Vyriausybės atstovai tikino, esą „pokalbiai su EK ir geriausio šios problemos sprendimo paieška tęsiasi.“ Esą Lietuvos delegacija turi „įtikinamų argumentų“ ir visokių kone slaptų protokolų, kurie pamalonins Briuselį.

Kaip šiandien matome, argumentai buvo (jei apskritai buvo) niekiniai, sprendimų visai nebūta. Tiesa, pasikeitus valdžiai, iš posto skubiai pasitraukė LG vadovas Stasys Dailydka – kelias kadencijas įtikęs ir jį delegavusiems socialdemokratams, ir konservatorių bei liberalų valdžiai. Beje, kuluaruose kalbama, kad minėtas ponas ir jo deleguoti „specialistai“, švelniai tariant, nepadarė gero įspūdžio eurokomisarei. Artėjant verdikto iš EK grėsmei, prasidėjo gudragalvių žaidimai ir kvailių ieškojimai. Pirmiausia mundurą valyti ėmėsi tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius: mėgino visą kaltę dėl išardyto ruožo permesti Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Tik kažkodėl pamiršo, kad kai bėgiai buvo išardyti, jis vis dar šildė susisiekimo ministro kėdę – 2008 m. spalį.

Numanydami sankcijas Lietuvos įmonei, pernykščiai politikai aiškino, kad ministerija kreipsis į ES Teisingumo Teismą. Į „šventą karą“ su ES kilti pasiruošę veikėjai nuo politinio teatro scenos dar nenuėjo, nors nuo parterio gerokai nutolo. Ir toliau visi jie mušasi į krūtinę įrodinėdami savo nekaltumą. Nesvarbu, kad vieni spjovė į įsipareigojimus ES, melavo, kiti nuvairavo didžiulę valstybinę įmonę į pakrūmius. Iš kurių nei p. Dailydkos, nei jo pavaduotojo p. Šimėno, regis, niekas krapštyti nesiruošia. Galima mesti akmenėlį ir į dabartinės valdžios daržą: jei būtų pažadėta atstatyti tą nelemtą kelio ruožą, vargu ar EK būtų ėmusis tokių drastiškų sankcijų. Užuot tai padarius, toliau badomasi pirštais.

LG, daugybę metų atseikėdavę valstybei tik grašius iš pelno, dabar uždirbo Lietuvai baudą – kad ir kas ją mokėtų, įmonė ar valstybė, pinigus teks traukti iš to paties kapšo, mokesčių mokėtojų pildomo... Net sumokėjus EK skirtą baudą, savo dalies dar pareikalautų ir Latvija – dėl patirtų nuostolių. Dar apie 20 mln. Eur kainuotų išardytą ruožą atstatyti. O užtrukus procesui europiniame teisme apie 3 m., prie bendros sumos dar prisidėtų kokie 9 mln. Eur. Aritmetika neguodžia... Negana to, gali būti, kad EK pareikalaus, jog LG vis dėlto būtų išskaidyta infrastruktūrą atskiriant nuo pervežimų.

VŽ nuomone, kol valstybėje karaliaus nebaudžiamumas už jos interesams padarytą žalą, už šalies reputacijos menkinimą, už šiurkščius pažeidimus, nekompetenciją, neskaidrumą, interesų pasjansus, tol visas baudas ir toliau mokės mokesčių mokėtojai.