Kaip atsirado didžiausia pasaulyje humanitarinės pagalbos organizacija

Publikuota: 2017-05-01
 

1864 m. Raudonasis Kryžius buvo maža, niekam nežinoma organizacija. Artėjo karas – puiki galimybė parodyti Raudonojo Kryžiaus veiklą ir teikiamą naudą. Organizacijos įkūrėjas šveicaras Henris Dunantas nutarė nusiųsti atstovą į frontą. Buvo pasirinktas jūrų laivyno atsargos kapitonas, paniškai bijantis kraujo.

Raudonojo Kryžiaus atstovui Charlesui van de Velde į nosį tvoksteli kraujo ir žaizdų tvaikas. Smarvė dar sustiprėja įėjus į danų karo lauko ligoninę. 1864 m. pavasarį šalis kaunasi su Prūsija ir Austrija. Danus priešai spaudžia, į pastatą, perdarytą į karo ligoninę, plūsta sužeistieji.

Prie operacinio stalo stovi chirurgas kruvina prijuoste, ką tik baigęs amputuoti. Nuo nupjautų rankos ir kojos vaizdo van de Velde pasidaro bloga. Prieš jį guli sunkiai sužeistas kareivis; granata vyrui perplėšė pilvą ir išvertė vidurius.

Velde žvilgsnis užkliūva už sužeistojo, po kelių akimirkų jis supranta matantis vidurius ir praradęs sąmonę griūva.

Suirzęs chirurgas trenkia savo pjūklelį. Jis ir taip turi daugybę darbo gydydamas sužeistus danų karius, o dabar dar priverstas rūpintis užsieniečiu civiliu, Raudonojo Kryžiaus atstovu. Šis vyras, Charlesas van de Velde, aiškina esantis atsiųstas stebėti karo ir padėti rūpintis sužeistais kareiviais – bet jis tik trukdo. Suirzęs chirurgas liepia išvesti jį lauk.

Karo žiaurybės akivaizdžiai šį vyrą sukrečia. Pamatęs karo ligoninės realybę jis visiškai sugniūžta ir nebeįstengia vykdyti savo pareigų. Pirmoji Raudonojo Kryžiaus misija patiria visišką nesėkmę.

Pagalba sužeistiems kareiviams

Raudonasis Kryžius, didžiausia pasaulyje humanitarinės pagalbos organizacija, 1864 m. yra tik nedidelė saujelė žmonių, susitelkusių aplink šveicarų verslininką idealistą Henrį Dunantą.

Idėja sukurti neutralią pagalbos organizaciją jam kyla pamačius, kaip 1859 m. Šiaurės Italijoje po mūšio atrodo karo laukas.

Vėliau jis parašo knygą apie karo aukas ir nesavanaudišką pagalbą, kurią po mūšio teikė daugiausia tenykštės moterys. Be to, Dunantas nepailsdamas dirba rengdamas tarptautinę konferenciją, skirtą aptarti, kaip padėti sužeistiems kariams. 1863 m. spalį Ženevoje vykstančioje konferencijoje susitinka 14 šalių atstovai. Jie pritaria Dunanto idėjai ir pasirašo susitarimą įkurti tarptautinę pagalbos organizaciją, kuri padėtų sužeistiems kariams. Anot susitarimo, pagalba turi būti teikiama visiems kariamas – ir sąjungininkams, ir priešams, o Raudonasis Kryžius į karo lauką siųs savanorius.

Savo ženklu konferencija pasirinko raudoną kryžių baltame fone – tam tikrą neutralios Šveicarijos vėliavos variantą. Ženklą organizacijos savanoriai turės ryšėti ant rankos, kad visi matytų, jog jie nepriklauso nė vienai iš šalių, ir kad nebūtų puolami.

Konferencija yra tik pati pradžia. Henris Dunantas tikisi organizaciją išplėsti iki pasaulinio masto, o 14 pasirašiusių valstybių tam neužtenka. Jis atkreipia dėmesį į Šiaurės Europą, kurioje teritorinis ginčas gresia virsti karu.

Artinasi naujas karas

Danijai iš tiesų gresia Šlėzvigo hercogystės aneksija, nors pasirašytos tarptautinės sutartys, apibrėžiančios danų ir vokiečių sienas. Į Danijos teritorijas kėsinasi ambicinga Prūsijos karalystė, ji sudarė aljansą su Vokietijos žemėmis bei Austrija ir subūrė galingą kariuomenę.

Henris Dunantas nusprendžia pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi: du organizacijos atstovai pasauliui turi parodyti, ką sugeba Raudonasis Kryžius, ir paskatinti pasitikėjimą organizacija. Pasirenkami du atstovai, kurių vienas – šveicarų chirurgas Louis Appia, o kitas – Charlesas van de Velde, olandų laivyno atsargos kapitonas, kurio karinė patirtis susijusi daugiausia su žemėlapių braižymu.

Louisas Appia išsiunčiamas į Prūsijos ir Austrijos fronto pusę, o jautrusis Charlesas van de Velde 1864 m. balandžio 9 d. atvyksta į Kopenhagą. Baigęs karinę karjerą jis užsiima menu ir priklauso Dunanto idealistų ir humanistų grupei. Deja, netrukus jam tenka patirti šaltą dušą – visišką priešingybę naujoms jų idėjoms.

Ne, ne ir dar kartą ne

Vos atvykęs, nieko nelaukdamas Charlesas van de Velde imasi lobistinės veiklos, kad šalyje būtų įkurta nacionalinė Raudonojo Kryžiaus organizacija. Tai vienas svarbiausių jam patikėtų uždavinių. Tačiau jis susiduria su rimtu pasipriešinimu. Van de Velde aplanko vyriausiąjį kariuomenės gydytoją Michaelį Djorupą ir mėgina jį įkalbėti bendradarbiauti. Deja, Djorupas nepritaria Raudonojo Kryžiaus idėjoms – atsisako net savanorių medicinos seselių pagalbos, kuri Henrį Dunantą sužavi po Solferino mūšio. Djorupas griežtai pareiškia, esą moterys yra per silpnų nervų, kad galėtų dirbti mūšio lauke.

Dideliam van de Velde pasipiktinimui, danas priduria jau atsakęs būreliui Švedijos medicinos slaugių, kurios atvyko į Kopenhagą norėdamos užsirašyti savanorėmis. Vyriausiasis gydytojas nesiruošia priimti ir šveicarų gydytojų, kuriuos siūlo van de Velde.

Tokį patį nepalankų požiūrį išreiškia ir kiti įtakingi asmenys, kuriuos Kopenhagoje aplanko van de Velde. Praėjus kelioms dienoms, kai jis atvyko, norėdamas išlieti savo nusivylimą, jis Dunant’ui rašo, kad visi danai jo klausia to paties: „Kam reikalinga tokia tarptautinė organizacija?“

Van de Velde laiške bando paaiškinti savo nesėkmę: „Danai tvirtai laikosi savo nuomonės ir bijo pasiūlymų iš kitur. Tokiomis aplinkybėmis mano užduotis nėra lengva.“

Susidūrimas su kruvinais įvykiais

Po keturių nevaisingų dienų van de Velde išvyksta į Pietų Jutlandiją, Dybiolą, kur įsitvirtinę 26.000 danų kareivių, o 20.000 prūsų karių jau ištisas savaites gynybines jų pozicijas apšaudo toliašaudžiais pabūklais. Šalia esantys miestai taip pat apšaudyti ir smarkiai nukentėję. Viename jų, Sionderborge, prieglobstį randa van de Velde.

„Devintą valandą vakaro atvykome į vieną dar nesugriautą namą Sionderborge. Namas buvo visiškai neapsaugotas nuo granatų ir jų skeveldrų, skraidančių aplink. Kokia naktis!“ – laiške Dunant’ui į Ženevą rašo van de Velde.

Laimė, netrukus jis susidraugauja su karo kapelionu Eriku Hoyeriu-Molleriu. Juos abu apgyvendina malūnininko name Ulkebiole Also saloje. Kapelionas pajunta olandui simpatiją: „Jis papirko mane kuklumu ir draugystės verta asmenybe“, – vėliau savo prisiminimuose rašo Hoyeris-Molleris. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad van de Velde nešiojasi portveiną ir naudoja jį kaip vaistus sužeistiesiems.

Pažintis su Hoyeriu-Molleriu leidžia olandui būti arčiau sužeistųjų, nes bene didžiausią laiko dalį kapelionas skiria mūšio aukoms lankyti – ypač varginamam darbui, kaip savo knygoje paaiškina Hoyeris-Molleris.

„Norint lankyti karo lauko ligonines, neužtenka uolumo ir stipraus tikėjimo, dar reikia stiprių nervų“, – pasakojo dvasininkas. Deja, Raudonojo Kryžiaus atstovui tokių nervų ir trūksta. Tai pasitvirtina jau pirmą naktį, kurią jie praleidžia pafrontėje stebėdami, kaip vežami sužeistieji iš Dybiolo.

„Žmonės peršauti, tačiau žaizdos atrodo ne taip, kaip pataikius kulkai, o išdraskytos pačiais baisiausiais būdais. Reikia būti stiprių nervų, kad galėtum žiūrėti į tokius vaizdus“, – laiške Dunant’ui pasakoja van de Velde. Jis negali atlikti tokio darbo.

„Mano nervai paprasčiausiai neišlaiko, kai matau sumaitotą amputuotą ranką. Man pasidaro silpna ir aš blogai jaučiausi likusią nakties dalį. Aš niekada negalėsiu padėti sužeistiesiems, jei nesugebėsiu susidoroti su tokiomis situacijomis.“

Artinasi karas

Nors jautriai reaguoja, van de Velde nepraranda ūpo. Kitą dieną jis paprašo leidimo apsilankyti Dybiolo įtvirtinimuose ir paguosti sužeistuosius. Deja, šį jo prašymą aukštas danų pareigūnas atmeta ir liepia jam laikytis atokiau „nuo liūto nasrų.“

Karo lauko kapelionui pasiseka įkalbėti vieną kariuomenės vyresniųjų gydytojų priimti olandą į netoliese įkurtą karo lauko ligoninę, tačiau šis vėl nualpsta. Kapelionas iš gydytojo gauna piktą laišką, kuriame pareikalauja ateityje „laikyti jį atokiai nuo silpnų nervų žiūrovų“, nes atvykėliui teko skirti daugiau dėmesio nei sužeistiesiems.

Vis dėlto van de Velde nenuleidžia rankų ir toliau stengiasi įtikinti danus Raudonojo Kryžiaus idėjomis. Deja, jam vėl nepasiseka. Šį kartą jo idėjas atmeta vyriausiasis karo lauko gydytojas Johnas Rorbye. Pastarasis mano, kad šaliai visiškai užtenka vietos rūpybos organizacijų.

Danų gydytojams visiškai nereikalingi „užsieniečiai gydytojai, nes jie tik lėtina visą procesą gerai nemokėdami danų kalbos“, – pareiškia Johnas Rorbye.

Danai sutriuškinami

Balandžio 18 d. 4 val. ryto pradedamas prūsų šturmas, smarkiai apšaudomi danų įtvirtinimai. Van de Velde tuo metu guli savo lovoje Ulkebiole neįstengdamas sudėti bluosto ir klausosi pabūklų griausmo. Šešiais valandas virš Dybiolo švilpia sviediniai ir kulkos, pagaliau šaudymas nutyla. Tada prasideda pragaras.

10.000 prūsų puola įtvirtinimus, ginamus 2.200 danų. Prasideda kruvina kova durtuvais, daugiau kaip 379 danai žūsta ir dar maždaug tūkstantis sužeidžiami.

Medicinos tarnyba visomis išgalėmis stengiasi, kad į karo lauko ligoninę vežami sužeistieji nemirtų, tačiau labai stinga pagalbininkų. Sužeistuosius paprastai gabena neštuvais, karučiais ir arklių traukiamais vežimais, kuriuose pakratyta tik šiek tiek šiaudų, greitai permirkstančių krauju. Na, dabar danams jis bus reikalingas, pamano van de Velde.

Ryžtingai nusiteikęs jis išeina iš savo kambario Ulkebiole. Bet drąsa jį greitai apleidžia ir pakeliui į Dybiolą, kitą Also sąsiaurio pusę, jis staiga prisimena, kad „kai ką pamiršo“ ir turi grįžti į savo kambarį. Laiške Dunantui jis nepaaiškina, kas tas „kai kas“. Tikriausiai jis tik nori uždelsti laiką. Vis dėlto netrukus jis vėl yra kelyje į Dybiolą. Tačiau vėl nepasiekia galutinio kelionės tikslo: „Reikėjo daug pastangų ir laiko, kol man pavyko išprašyti iš valstiečio vežimą. Pakeliui sutikau du sužeistus karininkus, kurie nebegalėjo paeiti.“

Van de Velde nuveža juos prie Hiorupo jūros – įlankos prie Also salos, iš kurios danai išplukdo sužeistuosius.

„Deja, visas kelias buvo užgrūstas gyventojų ir kareivių. Sukosi tiršti dulkių sūkuriai. Todėl į priekį yrėmės labai palengva“, – rašo van de Velde. Jis įsivaizduoja, kokia reakcija į jo laišką bus Ženevoje: „Jis pabėgo!“

Dėl to jausdamasis nepatogiai, vyras bando pateisinti savo elgesį. Olandas pabrėžia, kad „visi sąmoningi karininkai mane tikino, jog man vykti į mūšio lauką būtų beprotybė.“

Van de Velde pasiteisinimai atskleidžia nervingą jo būklę, tačiau atvirumo valandėlę jis paaiškina, kodėl misija neduoda rezultatų: „Savanoriams nėra vietos karo lauko ligoninėje, darbo galėtų būti nebent gydytojui. Toks gydytojas (arba, tiksliau sakant, chirurgas) būtų laukiamas. Jo pagalbos reikia visada.“

Van de Velde drąsinasi vynu

Po dienos, kai danai sutriuškinami mūšyje prie Dybiolo, van de Velde sumano padalyti po gurkšnelį romo kareiviams, kasantiems naujus įtvirtinimus Also krante, turinčius apsaugoti nuo žemyninėje dalyje esančių vokiečių. Jis pripažįsta, kad „tai buvo tik lašas malonumo kančios jūroje,“ bet van de Velde nepamiršta paminėti ir sunkumų, su kuriais susiduria.

„Nei karšto maisto, nei kąsnio mėsos gauti beveik neįmanoma. Man ne kartą teko tenkintis rieke duonos ir vynu, kurio, laimė, turėjau pasiėmęs dėžę.“

Nepasitenkinimą Raudonojo Kryžiaus atstovui kelia ir nakvynė „varganoje sofoje drąsaus valstiečio kambaryje“, jis skundžiasi, kad tokios sąlygos jam sukelia skrandžio spazmus.

Kur tik van de Velde eina, visur susiduria su skaudžiomis scenomis. Jam virpa rankos matant civilius, kurie tarp žuvusių kareivių, suguldytų atviruose karstuose, ieško savo šeimos narių. Jis nuvyksta į ligoninę, bet neištveria kvapo ir sužeistų, dejuojančių kareivių vaizdo.

Negalėdamas savęs įveikti, jis Dunantą tikina suprantąs, kokios veiklos iš jo tikimasi, kad „jis pakeistų tvarsčius ar išsaugotų kelių sužeistųjų gyvybę“. Deja, nepasitaiko tokių „aplinkybių, kuriomis Jūsų siųstas atstovas galėtų teigti ėmęsis aktyvių naudingų veiksmų.“

Van de Velde išvyksta atgal į Sionderborgą, tačiau sugriauto miesto vaizdo taip pat negali ištverti. „Aplinkui siaubas ir neviltis, kurie auga su kiekviena diena“, – rašo jis Dunant’ui laiške balandžio 25 dieną.

Grįžimas į Ženevą

Dar po dienos jis nuleidžia rankas ir laivu išvyksta į Kopenhagą. Van de Velde teisinasi, kad iš čia jam bus lengviau susisiekti su Ženevoje esančiu Henriu Dunantu.

„Aš taip norėčiau skaityti Jūsų laiškus“, – rašo šis silpnų nervų žmogus.

Kopenhagoje van de Velde aplanko Karo ministeriją, tačiau sulaukia tokio pat nepritarimo Raudonojo Kryžiaus narystei, kaip ir anksčiau. Van de Velde nieko nepešusiam tenka vykti namo.

Grįžęs į Ženevą jis sužino, kaip puikiai su užduotimi prūsų pusėje susidorojo jo kolega Louisas Appia. Šiam vos prisistačius ir papasakojus apie savo, Raudonojo Kryžiaus atstovo, užduotį, prūsų vadas geranoriškai sutinka: „Tas rankos raištis, kurį ryšite, yra Jūsų garantija. Mes žinome, ką tai reiškia. Štai čia daiktų sąrašas, paimkite, ko tik jums gali prireikti jūsų darbui.“

Appia gauna leidimą laisvai patekti į frontą ir padeda operuoti sužeistuosius.

1864 m. birželio 29 dieną prūsai pradeda išsilaipinimo operaciją Alse, kuriame įsitvirtinusios gausios danų pajėgos. Danai priversti kapituliuoti. Po kelių mėnesių šalis liaujasi priešinusis Raudonojo Kryžiaus veiklai ir tampa tarptautinės pagalbos organizacijos nare.

Charlesui van de Velde pavyko nugalėti kraujo baimę, per Prancūzijos ir Vokietijos valstybių koalicijos karą 1871 m. jis tapo Raudonojo Kryžiaus karo lauko ligoninės vadovu. 1989 m. Dybiole jis ir Louis Appia buvo pagerbti atminimo akmeniu.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Vatikano bankininko Pauliaus Marcinkaus paslaptis

Kai 1971 m. popiežius Paulius VI vyskupui Pauliui Kazimierui Marcinkui patikėjo „Istituto per le Opere di...

Laisvalaikis
19:30
Šventasis Tėvas: tieskime tiltus, užuot statę sienas 7

Popiežius Pranciškus, sveikindamas susirinkusiuosius S. Daukanto aikštėje, priminė Tautos giesmės eilutes „Iš...

Laisvalaikis
13:40
Pirmąją vizito dieną popiežius baigė susitikimu Katedros aikštėje

Keliasdešimt tūkstančių jaunuolių šeštadienio popietę susirinko į Vilniaus Katedros aikštę susitikti su...

Laisvalaikis
18:37
Iš arčiau: popiežiaus drabužiai, ženklai, vardai

Pavadinimas „popiežius“ yra kilęs iš graikų žodžio „pappas“, reiškiančio tėvą. Pirmaisiais šimtmečiais šiuo...

Laisvalaikis
17:37
Išpuolio metu per karinį paradą Irane žuvo 24 žmonės

Pietvakarinėje Irano Chuzestano provincijoje per išpuolį žuvo 24 žmonės, dar 53 sužeisti, pranešė naujienų...

„Taxify“ pasiūlė pigiausius degalus Taline Premium

„Taxify“ Taline atidarė savo degalinę, kurioje, kaip skelbiama, siūlomi pigiausi degalai mieste. Estų įmonė...

Transportas
15:16
Šalti skambučiai mirė: naujos kartos pardavėjai - intravertai 1

Gerų pardavėjų reikėjo visada, tačiau kuo toliau, tuo labiau jų mažėja, parduoti darosi vis sudėtingiau, o...

Rinkodara
14:26
Iš „Teslos“ toliau bėga vadovai 5

Penktadienį pasklido žinia, kad dar vienas JAV elektromobilių gamintojos „Tesla“ viceprezidentas palieka...

Vadyba
12:55
Popiežius Pranciškus vieši Lietuvoje 1

Šeštadienio, rugsėjo 22-osios rytą, su valstybiniu ir apaštaliniu vizitu atvyko popiežius Pranciškus. Per dvi...

Laisvalaikis
12:07
Partijų reitinge konservatorius lenkia „valstiečiai“ 13

Partijų reitinge valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) po ilgo laiko nežymiai aplenkia...

„Auga Group“ vadovas: ekologiškas maistas nėra prabangos prekė 6

Kęstutis Juščius, „Auga Group“ valdybos pirmininkas, įsitikinęs, kad gamintojams atėjo puikus laikas...

Agroverslas
10:18
Tarp kandidatų į prezidentus pirmauja Nausėda ir Skvernelis 15

Paprašyti įvardinti geriausius pretendentus į prezidento postą, gyventojai dažniausiai rinkosi šią savaitę...

Popiežiaus vizitui – užsienio ir lietuvių žurnalistų desantas

Per dvi viešnagės Lietuvoje dienas Popiežius Pranciškus susitiks su valstybės vadovais ir visuomenės...

Rinkodara
09:29
Daugiausiai uždirbęs Lietuvos advokatas pernai gavo 2,2 mln. Eur pajamų 7

2,214 mln. Eur – tokios buvo didžiausios vieno Lietuvos advokato 2017 m. apmokestinamosios pajamos, rodo...

„Tesco“ pristato naują žemų kainų parduotuvių formatą 1

Pagrindinis Didžiosios Britanijos mažmeninės prekybos tinklas „Tesco“ žengia koja kojon su sparčiai...

Katalikų bažnyčios CEO – tylusis revoliucionierius

Popiežius Pranciškus į istoriją mėgina įsirašyti kaip pontifikas, pakeitęs XXI a. Romos katalikų bažnyčios...

Laisvalaikis
07:49
Kalifornijos restoranai nebeduos plastikinių šiaudelių, jei nepaprašysite

Jei norėsite gerti gėrimą per šiaudelį Kalifornijoje (JAV), turėsite jo paprašyti. Priešingu atveju kavinėje...

Vadyba
2018.09.21
Grušas: turiu vilties, kad popiežius mus uždegs džiaugsmu ir viltimi 1

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas sako tikįs, kad į Lietuvą šeštadienį ilgai laukto vizito...

Laisvalaikis
2018.09.21
Kelto tragedijos Tanzanijoje aukų skaičius auga

Tanzanijos Viktorijos ežere vakar nuskendus keltui gelbėtojai skaičiuoja aukas. Jų skaičius dramatiškai auga,...

Verslo aplinka
2018.09.21
Popiežius Lietuvoje lankėsi prieš ketvirtį amžiaus – ar išgirdome jo žodžius Premium

1993 m. rugsėjį šv. Jonas Paulius II išlipęs iš lėktuvo pabučiavo Lietuvos žemę prabėgus vos kelioms dienoms,...

Verslo klasė
2018.09.21

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau