Finansinio raštingumo stoka labiausiai kliudo smulkiausiems

Specialistai atkreipia dėmesį į gyventojų finansinio raštingumo indeksą – 45 iš 100 galimų balų, rodo Lietuvos bankų asociacijos (LBA) iniciatyva atliktas tyrimas. Tai labiausiai atsiliepia smulkiausiam verslui, kuriam padėtų ir profesionalaus konsultacijos, ir finansavimo instrumentai, pastebi specialistai.

Dalia Matukienė, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė, nurodo, kad verslo finansinis raštingumas ypač priklauso nuo įmonės dydžio ir verslininko turimo laiko žinioms gilinti.

„Šie verslininkai praktiškai neturi galimybės plėsti savo akiračio, domėtis finansiniais terminais ar ieškoti finansavimo ir plėtros galimybių. Kiek didesnėse įmonėse galima sutikti tam tikras užuomazgas, nes verslininkas gali atsitraukti, skirti laiko strategijoms, finansavimo paieškoms – tokių įmonių šalyje tik apie 2.000 Ypatingai geru finansiniu raštingumu pasižymi įmonės, kurių savininkai gali sau leisti samdyti ekspertus, konsultantus – jomis galima laikyti apie 400 didžiųjų šalies bendrovių“, – pranešime cituojama D. Matukienė.

Jos teigimu, smulkiesiems ugdyti finansinį raštingumą galėtų padėti ir valstybė – suteikti profesionalią pagalbą – konsultacijas, nes kartais verslas neturi ne tik išteklių, bet ir nejaučia poreikio jos ieškoti.

„Jeigu valstybė naujai verslą pradedantiems žmonėms ar kiek pažengusiems verslininkams užtikrintų ekspertus konsultantus, kurie išmano rinką, žino konkurencines sąlygas ir gali padėti ieškoti finansinių galimybių, situacija būtų tikrai kitokia“, – sako Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė.

Linas Armalys, alternatyvaus verslo finansuotojo „Noviti finance“ vadovas, įvardija kelias kategorijas bėdų, kurios kyla dėl prasto finansinio raštingumo: verslo pradžioje neįvertinama, ko reikia pirmiausiai taip pat – nesusitelkiama į verslo vystymo klausimus.  

 „Pradedantieji verslininkai neretai daro prioritetų klaidas. Pavyzdžiui, nepaskaičiuoja, kad verslą galima pradėti ir su paprastesne įranga, kad vietoje didelio biuro, galima pasitenkinti mažesniu. Tačiau kur kas svarbesnė problema yra ta, kad dažnu atveju verslai koncentruojasi ne į verslo vystymą, bet labiau į šiandienos aktualijas. Bet koks verslo vystymas dažnai reikalauja papildomų nemažų finansinių resursų. Jei trūksta žinių, kaip juos pritraukti, arba jeigu tam nėra palankių sąlygų, šie sprendimai atidedami iki kol šie resursai bus sukaupti pačioje įmonėje“, – pažymi L. Armalys. 

Jis nurodo, kad nemažai verslininkų reikalingų žinių ir gebėjimų įgyja jau kurdami ir vystydami verslą. Taip pat – finansinio raštingumo stoka nebūtinai reiškia, kad verslai dažniau patiria nesėkmę.

„Kaip rodo mūsų įmonės pastarųjų 5 metų statistika, per metus nesėkmę patiria vos 1–2% mūsų finansuotų įmonių. Tai reiškia, kad nemokių įmonių yra mažai, jos neblogai tvarkosi su savo įsipareigojimais, o verslininkai supranta savo verslą ir jaučia jo pulsą. Problemų kyla, kai pradedame kalbėti apie gebėjimą sparčiai auginti savo verslą ir diegti inovacijas, nes tada ypač išauga finansinių srautų valdymo, planavimo, investicijų skaičiavimo ir jų atsiperkamumo vertinimo svarba. Šioje vietoje verslininkams yra kur pasitempti“, – teigia L. Armalys.

Pasak jo, norint gerinti verslo finansinį raštingumą ir sudaryti galimybes augti, reikia pradėti nuo sąlygų norintiems plėstis gerinimo, pasiūlyti finansinių instrumentų.

„Valstybė turi stengtis padaryti prieinamais ir efektyviais svarbiausius verslo finansinius instrumentus: išjudinti kapitalo ir obligacijų rinkas, vertybinių popierių biržą, gerinti skolinimosi sąlygas ir pritaikyti atitinkamus garantavimo ir prieinamumo didinimo instrumentus, kurie būtų orientuoti būtent į smulkųjį verslą“, – tvirtina jis.

„Noviti finance“ pastebi konservatyvų požiūrį ar skeptišką finansų įstaigų ir kreditų vertinimą – baimę naudotis finansavimo galimybėmis iš išorės, taip pat lemia ir finansinio raštingumo stoka.

„Paskola yra svertas, suteikiantis galimybę įmonei daryti daugiau nei ji galėtų pagal savo dydį ir pajamas šiuo metu. Vis dėlto dar nemažai įmonių renkasi augti, kad ir labai lėtai, bet be finansinių resursų iš išorės, – nurodo jis. – Lietuvoje vis dar žemame lygyje yra šalies kapitalo rinka, ribotos galimybės pritraukti investicijas, parduoti ar nupirkti verslą. Kai su pavydu žiūrime į kitas valstybes, kuriose sėkmingai kuriamos inovacijos ir nauji produktai, turime prisiminti, kad jie yra paremti investicijomis, o didelės investicijos dažniausiai daromos pasitelkiant investicinį arba skolintą kapitalą.“