Vokietija nėra vien „Volkswagen“

Laimei, atsakymas į šį klausimą yra beveik užtikrintas „ne“. Vokietijos konkurencinis pranašumas mažiau susijęs su nesąžiningu priekabių ieškojimu, o labiau su įmonių struktūra ir jų darbo kultūra. Vokietijos pirmaujanti automobilių gamintoja yra gamybos taisyklių, kurios prisidėjo prie šalies sėkmės, išimtis, o ne pavyzdys.

Ir tikrai Vokietijos sėkmė ne be pagrindo dažnai minima kaip modelis, kurį turėtų kopijuoti kitos šalys. Nuo pat amžiaus pradžios šalis augo ir tapo viena pasaulyje pirmaujančių eksportuotojų, pralenkusi visas kitas didžiąsias Europos valstybes. Nuo 2000-ųjų iki 2013-ųjų Vokietijos eksportas augo 154 proc., kai tuo tarpu Ispanijoje eksportas didėjo 127 proc., Jungtinėje Karalystėje – 98 proc., Prancūzijoje – 79 proc., o Italijoje – 72 proc.

Populiariausias Vokietijos įspūdingų eksporto rodiklių pastaruoju metu paaiškinimas yra atlyginimų augimo ribojimas. Tačiau, kaip rodo palyginimas su Ispanija, spartesnis atlyginimų augimas kitose valstybėse nėra vienintelė priežastis. Žinoma, nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų Vokietijoje atlyginimai didėjo 19 proc., palyginti su 48 proc. Ispanijoje. Tačiau po 2009 m. finansų krizės padėtis šalyse iš esmės pasikeitė. Nuo 2009-ųjų iki 2013-ųjų nominalusis darbo užmokestis Vokietijoje didėjo daugiau negu 14 proc., o Ispanijoje – tik 4 proc. Vis dėlto, nepaisant spartesnio darbo užmokesčio kilimo Vokietijoje, šalies eksportas atsigavo greičiau negu Ispanijos arba kitų Europos Sąjungos valstybių.

Svarbiausias Vokietijos sėkmės veiksnys yra tas, kad šalies įmonių struktūra prisideda prie produkcijos kokybės gerinimo. Vokietijos eksportuotojų įmonės organizuotos ne tokiu hierarchiniu būdu ir yra labiau decentralizuotos negu kitų Europos šalių įmonės. Tai suteikia joms keletą pranašumų. Decentralizacija suteikia galimybę darbuotojams žemesniuose įmonės lygmenyse kurti ir įgyvendinti naujas idėjas. Kadangi dažnai šie darbuotojai yra arčiau klientų nei dirbantieji aukštesniuose lygmenyse, jų kolektyvinės žinios apie tai, ko reikia rinkai, yra svarbus vertės šaltinis.

Semdamasi iš šio žinių šaltinio, Vokietija gali konkuruoti kokybe, o ne kaina. Ir iš tiesų, jeigu atlyginimų augimo ribojimas būtų vienintelis Vokietijos sėkmės veiksnys, šaliai tektų smarkiai pasistengti, kad pralenktų prancūzų, italų, britų ir ispanų eksportuotojus, kurie konkuruoja daugiausia kaina, perkeldami gamyba į pigios darbo jėgos valstybes. Tačiau vokiečių dėmesys kokybei leidžia šalies įmonėms prašyti didesnės kainos ir įgyti naujų klientų. Paprašius įvertinti savo gaminius pagal rinkos vidurkį, 40 proc. Vokietijos eksportuotojų savo prekes vertino kaip aukščiausios kokybės, kai tuo pat metu taip galvojo tik 10 proc. Prancūzijos eksportuotojų.

Decentralizuotas valdymas padėjo Vokietijos eksportuotojams patrigubinti savo rinkos dalį aukščiausios kokybės prekių pasaulinėje rinkoje, palyginti su bendrovėmis, kurios nevykdė reorganizacijos. Panagrinėjusi 1 proc. Vokietijos geriausių eksportuotojų (šalies eksporto superžvaigždes), pastebėjau, kad nusprendę decentralizuoti savo organizacijas, jie daugiau negu du kartus padidino užimamą pasaulinės eksporto rinkos dalį.

Toks dėmesys kokybei galėtų paaiškinti, kodėl Vokietijos eksportas po 2009-ųjų taip mikliai atsigavo, nepaisant nominaliojo darbo užmokesčio augimo. Dėl kokybės eksportuotojai tampa mažiau pažeidžiami kainų pokyčių, įskaitant ir tuos, kuriuos lemia kylantys atlyginimai. Ir priešingai, tos šalys, kuriose įmonės konkuruoja kainomis, galėjo justi didesnį spaudimą šalyje augant darbo užmokesčiui perkelti gamybą į užsienį. Vokietijos santykinis nejautrumas kylančioms sąnaudoms taip pat galėtų paaiškinti, kodėl jos vyriausybei tinka stiprus euras, nors Prancūzija ir Italija prašo Europos centrinio banko silpninti valiutą.

Pasirodo, „Volkswagen“ pasuko kitu keliu negu dauguma Vokietijos įmonių. Užuot decentralizavęs valdžią, generalinis direktorius Martinas Winterkornas stojo už centralizuotos, komanduojamos ir kontroliuojamos organizacijos, kurioje jis veikė kaip patriarchas, vairo. Jo troškimas nuvesti bendrovę į didžiausias pasaulinės automobilių pramonės aukštumas, pralenkiant „Toyota“, prislėgė bendrovės vadovus spaudimu pasiekti nustatytų augimo rodiklių. Rezultatas – sprendimas suklastoti išlakų bandymus – daugiau byloja apie puvinį automobilių gamybos bendrovėje, kuris apėmė ją nuo viršaus, negu apie Vokietijos gamybos kultūrą.

Pasaulinio vertės tyrimo duomenimis, Vokietijos visuomenė itin grįsta pasitikėjimu, čia piliečiai pasikliauja vieni kitų elgesiu ir elgiasi atitinkamai. „Volkswagen“ skandalas tapo pamoka, kad būtent dėl šios kultūros taip pasiteisina šalies eksporto modelis. Prancūzų ir italų eksportuotojai, kurie įvedė decentralizuotą valdymą, nepadidino savo užimamos pasaulinės aukščiausios kokybės prekių rinkos dalies. Tikėtina, kad taip nutiko todėl, jog didesnio savarankiškumo suteikimas skyrių vadovams ne tik leidžia jiems laisviau reaguoti į rinkos poreikius, bet ir sudaro sąlygas savo karjeros interesus iškelti aukščiau įmonės gerovės.

Jeigu Vokietija nori išlaikyti ekonominį dominavimą, jai teks imtis griežtesnių priemonių, nei riboti atlyginimus arba restruktūrizuoti hierarchijas. Šaliai teks užtikrinti, kad pasaulinės konkurencijos daromas spaudimas nepakeistų jos sėkmę grindžiančios principingumo kultūros.

Dalia Marin – Miuncheno universiteto tarptautinės ekonomikos profesorė ir Briuselyje įsikūrusio ekonominių tyrimų instituto „Bruegel“ vyresnioji mokslo darbuotoja.

Autoriaus teisės priklauso „Project Syndicate“, 2015 m. www.project-syndicate.org

Rašyti komentarą