Lietuvė sukūrė suyrančią pakuotę, galinčią pakeisti plastikus

FOTOGALERIJA Austėja Platūkytė (4 nuotr.)

„Mano kūrybą labiausiai įkvepia taršos problema. Tai viena globaliausių žmonijos problemų, kurios mastas sparčiai didėja. Per metus pasaulyje išmetama tiek šiukšlių, kad pavyktų žemės rutulį apjuosti 4 kartus. Tik 5% plastiko atliekų yra perdirbama, visa kita nusėda sąvartynuose ir gamtoje. Tai paskatino mane pabandyti sukurti pakavimo medžiagas, kurios galėtų pakeisti plastikus, ir neterštų gamtos. Tai tapo mano bakalaurinio darbo tema“, - pasakoja Austėja Platūkytė, Vilniaus dailės akademijos produktų dizaino magistratūros studentė.

Savo ieškojimus ir atradimus kuriant alternatyvas plastikams medžiagas jaunoji dizainerė pristatė ketvirtadienį Druskininkuose prasidėjusiame Baltijos šalių diskusijų forume „Atliekų tvarkymas“. Viena svarbiausių šiemetinio forumo temų – gyvenimas be atliekų.

Visiškai organiška

Dizainerė pasakojo, kad ieškodama plastikui alternatyvių medžiagų eksperimentavo „suplakdama“ į krūvą įvairius bioplastikų receptus, kūrė naujus receptus, panaudodama įvairias natūralias medžiagas kaip popierius ar kiaušinių lukštai.

„Eksperimentuodama atradau agarą – rudųjų ir raudonųjų dumblių nuovirą. Jį panaudojau kaip rišamąją medžiagą. Ieškodama substancijos, kuri geriausiai išlaiko formą, sumaišiau agarą su kalcio karbonatu, impregnavau augaliniu emulsiniu vašku ir gavau laukiamą rezultatą – eksperimentinę pakuotę iš biologiškai suyrančios medžiagos, kuri gali būti alternatyva sintetiniam platikui“, – pasakojo dizainerė. Jos teigimu, naujoji medžiaga puikiai išlaiko formą, nepraleidžia vandens, nepasiduoda gniuždymui, yra lengva.

„Ši medžiaga yra visiškai organiška. Tad sunaudojus viduje esantį produktą, tokią pakuotę galima tiesiog išmesti į kompostavimo dėžę arba panaudoti kaip dirvožemio trąšą. Netgi išmetus tokią pakuotę į gamtą kaip atliekas, veikiamos natūralių procesų ir mikroorganizmų jos suirtų ir nebūtų kenksmingos nei aplinkai, nei žmogui“, – sako ji.

Dizainerė pasakoja toliau tęsusi eksperimentą jau su vietinėmis, lietuviškomis, medžiagomis, tokiomis kaip iš obuolių išgaunamas natūralus pektinas ar įvairios dervos.

„Panaudojant įmonių gamybos atliekas galima sukurti daug naujų organinių medžiagų, iš jų vėliau kurti kitus produktus ir suyrančias pakuotes, pvz., iš obuolių sulčių gamybos procese gaunamų atliekų gauti pektiną, iš pektino vėl daryti suyrančias pakuotes“, – kalbėjo ji.

Kviečia pramonės įmones

Dizainerė planuoja toliau vystyti savo projektą ir tikisi juo sudominti pramonės įmones bei mokslo atstovus.

„Kad būtų galima toliau sėkmingai tęsti projektą, ieškau įmonių, kurios yra suintersuotos taršos mažinimu, norėtų savo gaminius pakuoti į suyrančias pakuotes, ir norėtų bendradarbiauti, taip pat mokslo ir technologijų atstovų, kurie galėtų padėti toliau vystant ir tiriant medžiagas“, – sako dizainerė.

Mergina planuoja ieškoti investuotojų ir užsienyje, ketina apie savo projektą paskelbti platformoje „Kickstarter“.

Perspektyvi sritis

Lina Šleinotaitė-Budrienė, „Atliekų forumo“ turinio vadovė, UAB „Ekokonsultacijos“ vadovaujanti partnerė, sako, jog bandymas išvengti gamtą teršiančių plastikų pasaulyje yra aplinkosaugos srities tema Nr. 1.

Pasak Visvaldo Varžinsko, Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto docento, pramoninė biotechnologija šiandien yra labai sparčiai auganti tyrimų ir pramonės sritis, kuri jau nuo 2007 metų, startavus pramoninės biotechnologijos programai, vystoma ir Lietuvoje.

„Ši bioskaidžių plastikų alternatyvas tradiciniams plastikams kurianti pramonės šaka Lietuvoje turi puikias perspektyvas dėl galimybių apsirūpinti atsinaujinančia žaliava. Mūsų šalies potencialas užauginti biomasę yra ženkliai didesnis nei poreikis suvartoti ją Lietuvos rinkoje ir santykinai didesnis nei Vakarų Europos valstybėse, kurioms pagal skaičiavimus biomasę reikės importuoti“, – dėsto jis.

Pasak p. Varžinsko, pagrindiniai iššūkiai mokslininkams ir bioskaidžius plastikus kuriančiai bei pakuočių gamybos procesuose pritaikyti siekiančiai pramonei Lietuvoje yra du.

Pirmasis – tai sukurtų medžiagų kaina ir jų konkurencingumo didinimas plastikų rinkoje. Siekiama įdiegti ir naudoti pigesnes ir biologiškai skaidžias žaliavas, kuriomis būtų galima pakeisti bent dalį plastikams gaminti naudojamų iš naftos produktų sintezuotų polimerų.

Kitas iššūkis – tai tam tikros bioplastikų savybės, kurios neleidžia pilnavertiškai pakeisti tradicinių plastikų pramoniniuose pakavimo procesuose. Vienas iš pavyzdžių – bioplastikų savybės siūlių virinimo procese, atsparumas pramoninio fasavimo procesuose ir kiti aspektai.

„Jau artimoje ateityje, išsprendus šiuos klausimus, teigiamo ekonominio efekto galima laukti iš bioplastikų naudojimo biologiškai skaidžioms pakuotėms gaminti, kas leistų ženkliai sumažinti pakuočių poveikį aplinkai dėl jų patekimo į atliekų srautą“, – prognozuoja mokslo atstovas.