Grūto parko verti argumentai

Iš tiesų „Lidl Lietuvos“ padėtis nepavydėtina: planavusi 40 mln. Eur investicijas, ji už beveik 2,5 mln. Eur įsigijo pastatą, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, turi saugoti kaip akies vyzdį – mat grupė architektų nusprendė, kad šios „vertybės“ liesti negalima. Pasirodo, pastatas yra iš „postmodernizmo laikotarpio, unikalus, daugiau tokių neatsiras“. Argumentas daugiau nei keistas – pavaikščiojus po lūšnynus, visai nesunkiai galima užkliūti už trobesių, kurių „daugiau tokių neatsiras“...

Architektai turi ir daugiau panašių argumentų. „Jis neturi vertės kaip fizinis pastatas, yra susidėvėjęs, bet turi vertę kaip epochos ženklas, yra įdomus architektūrine prasme“, – aiškina Marius Pranas Šaliamoras, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas. Ir kad „tiesa“ būtų galutinai užcementuota, priduria: „Objektas gavo pirmą vietą 1986 metų TSRS architektų sąjungos geriausių projektų įvertinime, kas rodo jo aukštą architektūrinę ir meninę vertę, reikšmingumą Lietuvos architektūros raidai“.

Štai nuo šios vietos norėtųsi pasišnekėti konkrečiau. Jei vadovausimės minėto pono logika, tuomet gal ir sovietines skulptūras ant sostinės Žaliojo tilto turime atgal skubiai užtupdyti, iš Grūto parko visus sovietinius stabus atgal atsivežti, o juos šlovinusią poeziją beigi romanus vėl skaityti ir cituoti it maldaknyges. Juk ne vienas iš jų gavo kokią nors sovietinių laikų premiją, medalį ar bent diplomą... Jei tūlas architektas, skulptorius, dailininkas ar kitas menų cecho atstovas kadaise buvo garsus, dar nereiškia, kad visi jų darbai yra paveldas ir kad kartų kartos turi nuo jų pūsti dulkes.

Juk kone kiekvienas statinys, esantis kokioje nors vietovėje, yra „epochos ženklas“ – sunumeruokite juos, užkabinkite visur lenteles. Visur – „paveldas“. Bet kuris statinys gali būti paminklas: gerai, jei – talentui, o jei, atsiprašant, kvailumui? Kokią, pavyzdžiui, vertę ir ką simbolizavo kelis dešimtmečius Nidoje kraštovaizdį darkę sandėliai? Uolūs jų saugotojai it ant ambrazūros puldavo, kai tik prasidėdavo kalbos apie būtinybę tas griozdiškas griuvenas naikinti, o krantinę sutvarkyti, investuoti ir pan. Nežinia, kokių paskatų vedamoms personoms tie sovietiniai sandėliai kraštovaizdžio nedarkė, o štai keli Juodkrantės namukai jau „neatitinka kraštovaizdžio“. Kodėl Sporto rūmai Vilniuje – paveldas, o „Žalgirio“ stadionas – ne?

Bet kažkodėl turime saugoti sovietinių laikų monstrus, o kai jie ima griūti (juk tai ne antikos šedevrai, dar gerai, jei bent kelias dešimtis metelių atlaiko), iš kur imami traukti pinigai tokiam „paveldui“ išsaugoti? Iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ne vienas iš jų virsta neūkiškumo paminklais, landynėmis ir pan.

Būtų sunku paneigti, kad daugumos dalykų, susijusių su menu, vertinimai yra subjektyvūs. Paveldo, epochos atspindžių, kultūrinių vertybių kriterijai sunkiai išmatuojami. Palikime tai vertinti specialistams – nors ir subjektyviai. Sunkiai protu suvokiama kitkas: prieš metus, kai „Lidl“ per aukcioną įsigijo pastatą su priskirtu jam 2,2 ha sklypu, suvaržymų griauti pastatą ar žymių apie vertingąsias jo savybes nebuvo. Natūralu, kad iš čia kyla klausimai: kur tuomet buvo „kultūros vertybių“ sargai? Kodėl investuotojams reikėjo prakišti katę maiše?

Tokiais veiksmais kompromituojama valstybė. „Lidl“ pasiryžusi reikalauti iš valstybės atlyginti žalą. Iš valstybės? Iš visų mūsų kišenių. Už „paveldo“ sargų ir „kačių“ pardavėjų savivalę.