Politikų žaidimai tarp stadiono vaiduoklių

Vyriausybė pernai paskelbė ambicingą planą: iki 2018 m. baigti kelis didelius objektus, tarp jų – 20.000 žiūrovų vietų nacionalinis stadionas, tapsiantis daugiafunkciu kompleksu. Šiemet balandį Vyriausybė su savivaldybe pranešė galutinai sutarusi dėl įgyvendinimo terminų ir pažadėjo birželio 22 d. skelbti koncesijos konkursą. Tačiau atėjus birželiui imta trypčioti: esą neaišku, ar reikia koncesijos, vėl diskutuojama dėl finansavimo modelio. Atidedamas ir ilgai lauktas projekto finišas – valstybės šimtmečiui nacionalinio stadiono dar neturėsime, geriausiu atveju jo įkurtuves švęsime 2020 m.

Tokių datų per tris dešimtmečius griuvėsių pavidalu egzistuojantis, Lietuvos gėda pramintas objektas skaičiavo begalę kartų. Projekto gimimo data – praėjęs amžius, tiksliau, 1985 m. Tuomet stadionas pradėtas projektuoti, 1987 m. pradėta statyti. 2006 m. Vyriausybė jį pripažino nacionalinės svarbos objektu, 2007 m. vasarą pradėta realiai statyti. Tačiau po 2 m. darbai sustojo. Toliau sekė trilerio puslapių verti įvykiai. Rangovu be konkurso buvo pasirinktas įmonių „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir „Veikmė“ konsorciumas, tačiau Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad sutartis neteisėta, ir ji buvo nutraukta. Konstatuota, kad stadiono statybos darbų kaina buvo smarkiai išpūsta. Bet pinigai buvo leidžiami toliau: mat savivaldybė už 331.000 Lt pasamdė konsultantus, kad šie pasakytų, ar stadiono griaučius geriau nugriauti, ar tęsti statybas. Brangios studijos likimas taip ir liko paslaptis. Buvo pradėtas ir ikiteisminis tyrimas dėl galimai išplautų mažiausiai 45 mln. Lt, tačiau visi galai sutekėjo į Šeškinės kalvų smėlį.

Valdžioje tuomet buvo socialdemokratai, o Vilniaus savivaldybė – „Tvarkos ir teisingumo“ partijos rankose: stadionas tuomet buvo vadinamas šios partijos tamsiuoju arkliuku. Vicemeras „tvarkietis“ Evaldas Lementauskas aiškino, kad stadioną iki numatyto termino buvo galima pastatyti, jei ne konservatoriai, kaišioję pagalius į ratus. O tikrus pagalius 2008 m. kovą mėgino kyštelėti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, vadovaujamas „darbiečio“ Virginijaus Domarko: jis pasiūlė Vyriausybės stadionui pažadėtus 200 mln. Lt... atiduoti pedagogams.

Vienaip ar kitaip, interesą stadiono statyboms per tris dešimtmečius rodė visos valdžioje buvusios partijos ir dėl nesėkmių viena kitą badė pirštais. Kaip ir nustatant galutinę sąmatos sumą – panašu, kad ji buvo buriama paseilinus pirštą ir žiūrint, iš kur pučia vėjas. O vėjas vis stiprėjo, sukeldamas ir statybų kainas, užsakymų srautuose sukosi dosniausi partijų rėmėjai. Kuo daugiau stirksojo statybinio šlamšto ir kuo ilgiau jo nekuopta, tuo geriau stadiono griaučių apsuptyje sekėsi žaisti politikams.

„Liūdna visam futbolui, kad 2011 m. yra aikščių, kuriose negalima žaisti“, – Europos žiniasklaidoje tais metais mirgėjo Ispanijos rinktinės futbolininko Xavi įspūdžiai apie Lietuvos stadioną. Čia apie tą, kuriame iki šiol rengiame Europos čempionato atrankines bei kitas tarptautines varžybas. Ispanų, kurių tėvynėje net mokyklos turi prabangiausius stadionus, siaubą galima tik įsivaizduoti... Gerai, kad Europos futbolo čempionas Xavieras Hernandezas Creusas (Xavi) nežino, kad 2016 m. vis dar neturime aikštės, kurioje galima žaisti. Ir panašu, kad dar ilgai neturėsime.