Lietuva subrendo žaidimams

Olegas Pridiukas, žaidimų UAB „Game Insight“ evangelistas. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Jeigu suburtume visus Lietuvos kompiuterinių žaidimų kūrėjus į komandą, ji būtų mažesnė nei viena didelė šioje industrijoje veikianti įmonė. Tačiau augančio sektoriaus atstovai sako, kad šalis yra pasiruošusi kurti dešimtis ir šimtus milijonų vartotojų pritraukiančius žaidimus.

„Dabar mes turime apie 50 žaidimų studijų, tai gana daug, nes kiekviena iš jų turi 3 arba daugiau žmonių. Yra ir didžiųjų studijų, pavyzdžiui, „Nordcurrent“, „Game Insight“, „Realore“, žaidimų kūrimo platformos „Unity“ padalinys, tačiau trūksta žmonėms lengvai suprantamų sėkmės istorijų“, – situaciją žaidimų rinkoje apžvelgia Olegas Pridiukas, „Game Insight“ evangelistas (darbuotojas, kuris užsiima visuomenės ir komandos švietimu apie technologijų įmonę ir sektorių, motyvuoja veikti, prisideda prie ekosistemos kūrimo).

Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijai šiuo metu priklauso 8 įmonės ir 40 asmenų.

Šiek tiek istorijų jau turime

Tiesa, tai, kad sėkmės istorijų vis dar trūksta, nereiškia, kad jų neturime visai. Prieš kelerius metus į Lietuvą iš Baltarusijos persikėlęs p. Pridiukas sako, kad viena jų yra „Unity“ padalinys Lietuvoje, kuris didina Lietuvos žinomumą pasaulyje ir padeda prisitraukti talentų. Kita istorija lietuviška – UAB „Nordcurrent“ sukūrė žaidimą mobiliesiems telefonams „Cooking Fever“, kurį per pirmuosius metus parsisiuntė daugiau nei 50 mln. vartotojų.

Bendrovė neslepia ambicijų patekti į pasaulio mobiliųjų žaidimų TOP 10. Šiuo metu „Cooking Fever“ yra maždaug 60-oje pozicijoje. Dar keletas panašių pavyzdžių gal ir neleistų pasivyti Europoje išsiskiriančios Suomijos, bet paryškinti Lietuvos kontūrus žaidimų pasaulyje padėtų.

Ateitis mobiliuosiuose

Sergejus Trofimovas, „Nordcurrent“ direktorius, ir kiti pašnekovai sako, kad tolimesnės sėkmės istorijos turėtų atsirasti kuriant žaidimus mobiliesiems telefonams, todėl įmonės turėtų atsitraukti nuo blėstančio populiarumo produktų konsolėms ir asmeniniams kompiuteriams.

„Kažkodėl kūrėjai mano, kad rimtas žaidimas yra tik konsolėms ir asmeniniams kompiuteriams. Jeigu jaunas žmogus nori ką nors padaryti, jis paprastai pradeda kurti žaidimą kompiuteriui ir rimtai nežiūri į skirtus mobiliesiems, nors jų populiarumas auga visame pasaulyje“, – sako p. Trofimovas.

Lietuviškus žaidimus kuria atvykėliai

Po truputį ši tendencija keičiasi, o prie žaidimų sektoriaus augimo aktyviai prisideda persikėlusios įmonės iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos, kurios čia ne tik samdo žmones, bet ir atsineša patirtį. Be „Game Insight“, prie jų būtų galima paminėti „Charlie Oscar“, „Flazm“, „Melior Games“ ir „JetCat Game Studio“. Ponas Pridiukas sako, kad atsikraustančios įmonės savo žaidimus yra linkusios vadinti lietuviškais, tačiau tikėtis, kad jų kiekis augs, pastaruoju metu būtų sunku.

„Lietuva brangsta, o Rusijoje krinta rublio kursas ir matomas pigimas, Baltarusijoje situacija daugiau mažiau ta pati, Ukraina pinga, bet ten prasidėjo nacionalinis atsikūrimas. Imigracijos į Lietuvą atžvilgiu tai yra nenaudinga, nes negausime žmonių iš ten, tačiau Ukrainai tai yra gerai“, – vertina žaidimų kūrėjas.

Anot jo, galbūt į Lietuvą galėtų atkeliauti jaunos žaidimų bendrovės iš Moldovos, tačiau jos apie šalį mažai žino, o skandinavams įtikti būtų sunku, nes jie seka tendencija, kad palaikymo centrai eilę metų atidaromi Ruminijoje ir Čekijoje, kuriose jau yra pramintas kelias.

Dar jaunas žaidimų įmones galėtų privilioti lengvatos. Pavyzdžiui, atleidimas nuo dalies mokesčių, kol nėra generuojamos pajamos, tai yra, kuriamas pirmasis sėkmingas žaidimas. Taip pat reikėtų išspręsti problemą dėl dvigubų mokesčių.

„Patalpinus žaidimą į programėlių parduotuvę „Apple Store“ už pardavimus reikia sumokėti mokesčius ir JAV, ir Lietuvoje. Todėl lietuviai atsidaro įmones Jungtinėje Karalystėje, kur jie mokami tik šiai valstybei, tačiau taip įmonių sumokami mokesčiai pasilieka ten, o ne čia“, – aiškina pašnekovas.

Pirkti dar nėra ką

Paklaustas apie didžiųjų kompiuterinių žaidimų bendrovių atėjimo į Lietuvą galimybes p. Pridiukas sako, kad šiame sektoriuje retai kuriami nauji padaliniai, dažniau yra perkamos jau susikūrusios įmonės su darbuotojais.

„Tai yra kūrybinė industrija, prie programuotojo sėdi dailininkas, rašytojas, scenaristas, žaidimų dizaineris, kuris kuria žaidimo logiką, kiti žmonės, kuriuos tiesiog sudėjus kartu principas gali neveikti dėl skirtingo mąstymo, todėl principas turėti lietuvį, kuris čia galės pasamdyti žmones ir vadovauti padaliniui, neveikia. Vienintelė išeitis yra nusipirkti visą komandą, mes turime gerų įmonių, bet kad būtų tų, į kurias jau būtų verta investuoti savo laiką ir pinigus, nepasakyčiau“, – mano p. Pridiukas.

Tačiau užaugti iki stadijos, kai įmonė galėtų pritraukti pasaulinius žaidėjus, nėra labai paprasta. Valstybė iki šiol nėra linkusi investuoti į tokias bendroves, kad jos, pavyzdžiui, sukurtų istorinį žaidimą apie knygnešius. Šarūnas Ledas, „Tag of Joy“ vadovas, sako, kad rizikos kapitalo fondai į šį sektorių taip pat žvalgosi atsargiai.

„Investuotojai Lietuvoje nesižvalgo į žaidimus, visame pasaulyje į juos investuojama atsargiai, nes yra atvejų, kai teko nudegti. Kitas dalykas – žaidimų kūrimo įmonės nėra įprasti „startuoliai“, kurie užsikūrę gali gyvuoti dešimtmetį, mums produktų reikia kurti daug, nes jie turi mažesnį gyvavimo ciklą“, – sako žaidimų kūrėjas.

Ponas Ledas pasakoja, kad dabartinės mažos bendrovės į ateitį skatina žvelgti pozityviai, nes jos yra stiprios, o žaidimų kūrėjams iki pirmo sėkmingo produkto dažnai reikia palaukti bent kelerius metus.

Tai įrodo ir suomių žvaigždės „Rovio“ pavyzdys. Kol buvo sukurtas žaidimas „Angry Birds“, įmonė turėjo 51 bandymą, kurių dalis buvo visiškai nesėkmingi, o iki auksinio kiaušinio radimo ji buvo atsidūrusi ant bankroto ribos. 2011 m. „Zynga“ už šią įmonę pasiūlė 2,25 mlrd. USD, vėliau analitikai jos rinkos vertę vertino tarp 6 ir 9 mlrd. USD.

Komentarai