Trys priežastys keisti pieno supirkimo reguliavimą
Vasarą buvo priimtas pieno žaliavos pardavėjų ir supirkėjų santykius reglamentuojantis įstatymas. Juo ūkininkams sukurtos šiltnamio sąlygos, kuriomis iš rinkos praktiškai eliminuojama konkurencija. Šiuo metu vis diskutuojama, kaip šen bei ten pakoreguoti reguliavimą, tačiau reikia kelti klausimą, ar toks įstatymas apskritai reikalingas. Štai 3 pagrindinės priežastys, dėl kurių reguliavimas žalingas.
Pirma priežastis. Įvestas reikalavimas žymėti ant produkto etiketės, kokioje šalyje buvo primelžtas gamyboje naudotas pienas. Šiuo metu dar papildomai svarstoma, ar leisti pieno perdirbėjams naudoti jau atspausdintas etiketes, kuriose nenurodyta kilmės šalis, ir ar leisti išparduoti produktus su senomis etiketėmis. Tačiau reikia kelti klausimą, ne kaip patogiau perdirbėjams užkrauti papildomą administracinę naštą dėl pieno kilmės ženklinimo, bet ar apskritai to reikia.
Pagrindiniai įstatymo tikslai - užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir pagerinti situaciją ūkininkams. Kaip pieno produktų kilmės ženklinimas užkerta kelią nesąžiningai konkurencijai? Niekaip. Kaip toks ženklinimas pagerina ūkininkų situaciją? Irgi niekaip. Vartotojų informavimas pats savaime nėra blogas dalykas, bet kas iš to priverstinio žymėjimo? Jei perdirbėjai ar prekybininkai rinkoje jaučia poreikį pažymėti pieno žaliavos kilmę - jie taip ir daro. Tuo tarpu įvedus dar vieną beprasmišką taisyklę tik be reikalo bus komplikuojamos verslo sąlygos. Iš naujo perspausdinti reikalavimus atitinkančias etiketes juk kainuoja. Išvada paprasta - beprasmiškas taisykles reikia šalinti.
Antra priežastis. Supirkėjai iš skirtingų žaliavos gamintojų grupių pieną privalo pirkti už tą pačią kainą. Pavyzdžiui, iš visų iki 100 kg pieno per dieną pagaminančių ūkininkų supirkti už vieną kainą, iš 101200 kg pieno pagaminančių ūkininkų- už kitą kainą ir t.t.
Reguliavimas grindžiamas tuo, kad tiek pat pieno parduodantiems ūkininkams supirkėjai moka skirtingą kainą. Bet ar gi ne taip veikia rinkos ekonomika?. Normaliame versle konkurentai rungiasi dėl vietos po saule ne tik gerindami prekių ar paslaugų kokybę, bet ir mažindami kainas. Degalinės tokį patį benziną pardavinėja už skirtingas kainas. Vaistinės tokius pat vaistus pardavinėja už skirtingas kainas. Galų gale parduotuvės identiškus maisto produktus pardavinėja už skirtingas kainas. Taip konkuruojama dėl vartotojų palankumo. Tuo tarpu ūkininkams rinkos taisyklės nebegalioja. Net jei koks ūkininkas atras būdą, kaip sumažinti kainą, kad nukonkuruotų kitus, jis to negalės padaryti, nes bus įstatymiškai priverstas parduoti savo žaliavą už tą pačią kainą.
Didžiausią nepasitenkinimą buvusia situacija reiškė ir garsiausiai už naująjį reguliavimą pasisako smulkieji ūkininkai, už pieną gaunantys mažiausią kainą. Pagal Konkurencijos tarybos atliktą tyrimą, jie rinkoje sudaro net 76 % visų ūkių, tačiau į rinką pateikia vos 15 % visos žaliavos. Šie ūkininkai skundžiasi prasta savo derybine galia. Bet juk natūralu, kad, parduodamas mažai pieno, nelabai turi derybinės galios. Tas pats tyrimas rodo, kad didelę įtaką, tariantis dėl kainos, turi parduodamo pieno kiekis. Vadinasi, kuo daugiau pieno parduodama, tuo geresnė ūkininkų derybinė pozicija. O kuo geresnė derybinė pozicija, tuo aukštesnę kainą pasiryžę mokėti pieno perdirbėjai.
Kas sumokės už perdirbėjų prievolę supirkinėti ūkininkų pieną už tokią pačią kainą? Vartotojai. Visiems ūkininkams parduodant pieną už tą pačią kainą ir taip panaikinus konkurenciją, jie praras paskatą vykdyti veiklą efektyviau ir pieno žaliavą parduoti pigiau. Dėl to, jei ir atsirastų galimybė sumažinti kainą, vartotojai to nepajaustų. O vartotojams žalingus įstatymus šalinti būtina.
Trečia priežastis. Visus didesnius nei 3 % supirkimo kainos pokyčius turės prižiūrėti Valstybinė įstaiga Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra. Visus kainos pokyčius susitarimo šalys turės pagrįsti šiai agentūrai. Tuomet ji atlikinės tyrimus, ar kainų pokytis yra priimtinas ir motyvuotas. Dar kartelį tas pats klausimas - kas sumokės už tokią papildomą kontrolę? Ir dar kartelį tas pats atsakymas - vartotojas. Tam, kad valdžios institucija atliktų papildomas funkcijas, jai prireiks papildomų lėšų. O jos bus paimamos iš visų mokesčių mokėtojų pinigų.
Tai trys pagrindinės priežastys, dėl kurių būtina kuo skubiau šį įstatymą su šaknimis išrauti iš Lietuvos teisinės sistemos. Reikia tikėtis, kad diskusijų centre esanti Žemės ūkio ministerija ir Seimo Kaimo reikalų komitetas prisimins, kad atstovauja ne tik smulkiųjų ūkininkų, bet visų Lietuvos gyventojų interesams.
Dominykas Šumskis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnysis ekspertas
Rašyti komentarą