Pensijų reforma, kurios nereikėjo ir kuri nieko nesprendžia

Publikuota: 2018-06-29
Teodoras Medaiskis, Vilniaus universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras, ekonomistas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Teodoras Medaiskis, Vilniaus universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras, ekonomistas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vilniaus universiteto docentas, socialinių mokslų daktaras, ekonomistas

Seimui ketvirtadienį priėmus pensijų reformą, galima konstatuoti, kad būtinybės pensijų sistemos pertvarkai nebuvo, o ir tai, kas padaryta – ne tokia jau didelė pertvarka, greičiau pasitikėjimą kaupimo sistema griaunanti sumaištis, kurioje yra ir pozityvių, ir negatyvių elementų.

Ką tikrai reikėjo išspręsti – tai vangus ir neracionalus 2% lygmenyje, neprisidedant savomis lėšomis, dalyvavimas kaupime. Tačiau tai buvo galima sutvarkyti kur kas paprasčiau.

Įsikalbėjus sau ir įkalbėjus visuomenę, kad kaupiantieji pensijų fonduose kaupia dabartinių pensininkų sąskaita, nebeliko kito kelio kaip asmens įmoką kaupimui atiduoti jam pačiam „į rankas“ (kad jis tą įmoką atiduotų pensijų fondui), o ne kaip iki šiol pervesti ją „Sodrai“, kad pastaroji to asmens vardu atiduotų tam pačiam pensijų fondui.

Tačiau nors dalyvavimas socialiniame draudime yra privalomas ir tuo pagrindu įmoką – ar „Sodrai“, ar pensijų fondui – privaloma sumokėti, bet apie dalyvavimą kaupime taip paprastai to nepasakysi.

Todėl įstatyme ir atsiranda toks miglotas reguliavimas, pagal kurį kiekvienas dirbantysis iki 40 metų įtraukiamas į kaupimą, bet gali ir atsisakyti, bet ir vėl įtraukiamas, ir t.t.

Manau, kad toks „pusiau privalomas“ dalyvavimas kaupime – blogas sprendimas.

Demografinė situacija yra tokia, kad jau dabar būtina kaupti rezervines lėšas ateities išmokoms. Žinoma, galima tai daryti per „Sodrą“, atitinkamai padidinus įmokas, bet toks rezervas būtų lengvai pažeidžiamas politikų išlaidavimu, be to, „Sodra“ nėra ta institucija, kuri galėtų ir mokėtų naudingai investuoti kaupiamas lėšas.

Todėl kaupti reikia pensijų fonduose, kurie gali ir moka profesionaliai investuoti. Tačiau nereikėtų toleruoti nedalyvavimo kaupime, ir ne dėl to, kad tai pensijų fondų interesas, o dėl vadinamosios „apdairiųjų apsaugos“.

Dabartinės pertvarkos dėka atidavus asmeniui „į rankas“ kaupimui skirtinas lėšas, atsiranda pagunda jas panaudoti einamosioms reikmėms dėl paprasčiausio trumparegiškumo, einamųjų poreikių dominavimo.

Jei senatvėje toks nekaupęs asmuo skurs, tai jį reikės remti, apmokestinant tuos apdairiuosius, kurie savo senatve pasirūpino, taigi jie turės sumokėti ir už save, ir už tą „zuikiaujantį“. Dabartinė pertvarka neabejotinai didina grėsmę, kad tokių „zuikiaujančių“ bus nemažai.

Įžvalgos autorius Teodoras Medaiskis yra Lietuvos ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius ir Senato narys, Lietuvos socialinės apsaugos ir pensijų sistemos bendraautorius

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą RINKŲ savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau