R. Berankio pergalė ginče su bendrove „Birštono mineraliniai vandenys“

VŽ rašė, kad geriausias šalies tenisininkas, 29 m. R. Berankis kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės skolą, kuri atsirado netinkamai vykdant 2015 m. tarp šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį.

Pagal 2015 m. sutartį tenisininkas yra gavęs 22.500 Eur. Tuo tarpu penkerių metų sutartyje numatyta kasmet mokėti sportininkui už teisę naudoti jo atvaizdą ir vardą populiarinant įmonės gaminius. Papildomai buvo įsipareigota mokėti ir už dalyvavimą „Didžiojo kirčio“ turnyruose.

Savo ruožtu R. Berankis įsipareigojo dalyvauti bendrovės organizuojamuose ar kuruojamuose viešuose renginiuose, filmavimuose ir fotografavimuose.

„Birštono mineraliniai vandenys“ (BMV) teisme tikino negavę to, ko tikėjosi iš bendradarbiavo sutarties bei nurodė, kad R. Berankis beveik nedalyvavo jų renginiuose, taip iš esmės pažeidė sutarties sąlygas, todėl bendrovė sutartį nutraukė 2016 m. lapkritį.

Pirmos instancijos teismas nepripažino, kad šalių sudaryta sutartis buvo nutraukta, todėl atsakovė turėjo ir toliau vykdyti sutartimi prisiimtus įpareigojimus.

Antanas Paulauskas, advokatų profesinė bendrijos „Adlex“ advokatas, teisme atstovavęs tenisininko interesus, pabrėžia, kad šioje civilinėje byloje buvo keliamas rėmėjo atsakomybės už rėmimo sutarties nevykdymo klausimas.

„Turbūt niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje yra gajus požiūris, kad rėmėjai yra neliečiami, jog jiems nevykdant savo pažadų dėl paramos teikimo, nelieka nieko kito kaip susitaikyti, jog suplanuotos pajamos paramos forma nebus gautos. Būtent šioje civilinėje byloje šį nusistovėjusį požiūrį mes ir siekėme pakeisti kartu gindami nukentėjusio sportininko interesus. Joje buvo siekiama atriboti paramos teisinius santykius, kurie nepasižymi atlygintinumu, ir komercinio rėmimo santykius, kurie būtent tokį elementą turi“, – situaciją aiškina A. Paulauskas.

Pasak advokato, komercinis rėmimas nėra tapatu paramos teikimui, kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas yra laikytinas dovanojimu.

„Komercinio rėmimo atveju konkretus rėmėjas įprastai gauna komercinę naudą, pasireiškiančią jo ar jo produkcijos žinomumo kėlimu per remiamą subjektą. To nėra ir negali būti paprastos paramos atveju, kuris savo esme yra nesavanaudiškas veiksmas. Tad kadangi komercinis rėmimas savo esme yra skirtingas nuo paramos sandorio, rėmėją, nevykdančio komercinio rėmimo sutarties, turėtų būti galima priverstinai įpareigoti vykdyti tokią sutartį, t. y. priverstinai suteikti pažadėtą rėmimą“, – kalba A. Paulauskas.

Bylą išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas iš esmės pripažino ginčo sutartį komercinio rėmimo sutartimi.

Teismas pažymėjo, jog komercinio rėmimo sutartis, kaip tokia sutarties rūšis nėra reglamentuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekse, tačiau šalims yra leidžiama sudaryti ir jame nenumatytas sutartis, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma, nepriklausomai kaip šalys šią sutartį pavadino.

„Šioje civilinėje byloje formuojama teisminė praktika yra itin reikšminga visiems subjektams, kurie dalyvauja rėmimo santykiuose. Teismui atribojus paramos ir komercinio rėmimo teisinius santykius, remiami subjektai galės jaustis saugiau, o rėmėjai tuo tarpu turės labiau pagalvoti prieš teikdami atitinkamus pažadus. Ši byla Lietuvos teisinėje arenoje gali įeiti į istoriją“, – kalba A. Paulauskas.

Šis teismo sprendimas per 30 d. nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas aukštesnei instancijai.

„Bet kuriuo atveju, toks teismo požiūris, mūsų akimis, yra teisingas, protingas ir sveikintinas“, – kalba A. Paulauskas.

Norbertas Pranckus, „Birštono mineralinių vandenų“ valdybos pirmininkas, situacijos prieš teismo posėdį komentuoti nepanoro, o popietę, VŽ pažadėjo pakomentuoti vėliau, kai tik susipažins su sprendimu.