T. Karosas. Tradicinio auklėjimo ydos

Žmonėms, su motinos pienu įsisavinusiems supratimą, kad svarbiausias tikslas – kurti materialines vertybes, gyvenimas tampa tikrai sunkus. Jie tarsi robotai eina į darbą, uždirba pinigus, išlaiko šeimą, o paskui išeina į pensiją ir galiausiai patenka į kapines, taip ir neatradę gyvenimo prasmės.

Kas tradiciškai yra laikoma prasminga veikla? Pirmiausia, žinoma, darbas. Mano mama, kaip ir visų mūsų mamos, daug dirbo. Jas dirbti mokė jų mamos, o jos, savo ruožtu, to paties mokė savo vaikus. O mokė maždaug taip: „Kas uždirba pinigus, tas yra atsakingas ir visokeriopai naudingas visuomenės narys. Jis gali išlaikyti šeimą, gali padėti kitiems. Tikras vyras rūpinasi visais. Būk tikras vyras, būk geras visiems, ypač moterims.“

Nusistovėjusi visuomeninė tvarka mums pagal nutylėjimą įdiegė aksiomą. Pasirinkus darbą, kuris atitinka tavo paties gebėjimus, atrodo įmanoma susikurti gyvenimą, pilną laimės ir džiaugsmo. Tačiau kažkodėl ateina nepasitenkinimo jausmas. Ir net tada, kai jau galime nedirbti, nepavyksta ilsėtis, nejaučiant sąžinės graužimo ir gėdos. Kodėl?