Johannas Gottliebas Fichte kuria komandą

Johannas Gottliebas Fichte rėžia kaip šiandieniai dirbtinio intelekto guru: žmogus iš esmės veikia algoritmiškai. „Mary Evans Picture Library“ piešinys

Johanno Gottliebo Fichtės (1762–1814) kapas Dorotheenstadto kapinėse Berlyne vykusiai iliustruoja šio mąstytojo lemtį. Pilkas paminklo obeliskas šauna į viršų tarp tamsių tujų, jo papėdėje – sunkokai įskaitoma filosofo pavardė.

Užtat netoliese, vos už gero pusmetrio, pinigėliais, akmenėliais ir gerbėjų laiškais su padėkomis už pažadintą mąstymą apkrautas švyti Georgo Hegelio kapas. Jei visi didieji Prūsijos karalystės filosofai būtų palaidoti vienoje vietoje, vaizdas, ko blogo, būtų dar graudesnis ir pavaizdesnis: įspraustas tarp Immanuelio Kanto ir G. Hegelio, J. G. Fichte išties yra pastarųjų dažnokai užgožtas. Net besidomintieji filosofija apie šį mąstytoją neretai žino ne ką daugiau nei tai, kad jis yra parašęs „Kalbas vokiečių tautai“, ypač mėgtas tų, kurie, švelniai tariant, buvo ne itin draugiški visoms kitoms tautoms.

Bet vargu ar J. G. Fichtę reikėtų laikyti siaurakakčiu kraujo ir žemės teoretiku. Viskas kiek painiau. Jis simpatizavo Prancūzijos revoliucijai ir Apšvietos minčiai, mąstė apie individualaus gyvenimo vertę. Ir tik kai Napoleono vedami prancūzai ėmė veržtis pro vokiečių valstybių sienas, J. G. Fichte virto plunksna ginkluotu rezistentu, raginančiu individualius vokiečius peržengti savo individualumą.