Vaikų kryžiaus žygis, energetika ir mes

Vaikų kryžiaus žygis. Graviūra pagal Heinricho Merte piešinį.

XI–XIII amžiai, Europos feodalų vaikams pradeda trūkti žemių, valstiečiams maisto stinga nuolat, pirmieji svajoja rasti turtų rytuose, antrieji trokšta pasprukti nuo baudžiavos. Bažnyčia regi, kaip atsiima šventąjį kapą iš musulmonų ir tyliai plečia įtaką silpstančioje Bizantijoje užbaigti schizmą.

Visi kartu baisiai nori išpirkti savo nuodėmes ir pelnyti amžiną gyvenimą po mirties. Sprendimas: atimti iš musulmonų Jeruzalę jėga, nes, anot popiežiaus Urbono II, „Deus vult“ (lot. Dievas trokšta).

Šventojo kapo atsiimti keliauja vaikai

Iš viso istorikai suskaičiuoja aštuonis karinius kryžiaus žygius, tačiau tarp jų išsiskyrė ir vienas legendinis – vaikų kryžiaus žygis. Pagal seną legendą XIII a. gyveno berniukas, pamokslavęs Prancūzijoje ar Vokietijoje. Jis tvirtino, jog jam apsireiškęs Jėzus ir įsakmiai liepęs vadovauti kryžiaus žygiui, kad taikiai atverstų musulmonus į krikščionybę (žinia, iki tol atvertimas į krikščionybę nevykdavo labai jau taikiai). Berniukas, legendos teigimu, sugebėjo suburti dar apie 30 000 panašių vaikų, kryžiaus aktyvistų. Jis sukvietė juos per vietos socialinius tinklus į vieną vietą ir nuvedė į pietus link Viduržemio jūros tikėdamas, kad jūra prasiskirs ir nesušlapusius kojų juos praleis iki pat Jeruzalės. Kažkodėl taip neatsitiko, jie buvo susodinti į laivus, išgabenti į Tunisą, o ten kažkoks „abejotinos reputacijos verslininkas“ (o gal „aferų meistras“), pardavęs vaikus į vergiją, užsidirbo pinigų, už kuriuos pradėjo naują ekologiškų datulių prekybos startuolį.