P. Jurkevičius: ko tikėtis iš lietuviškos virtuvės?

Lietuviški sūriai dar užkariaus visą pasaulį. Gintarės Rovaitės (VŽ) nuotr.

Šis klausimas iškilo nelabai seniai. Vos prieš keletą metų jis kamavo nebent šio teksto autorių, o dabar žmonės dairosi vieni į kitus, klausinėja, ko reikėtų tikėtis iš to, ką suvalgysi rytoj.

Taigi, ko tikėtis iš lietuviškos virtuvės? Sudėtingesnį klausimą sunkiau būtų įsivaizduoti, pakaktų jį kompanijoje per vakarienę garsiai ištarti, ir valgytojai pamirštų tai, dėl ko susirinko prie stalo. Suvokti klausimo klastingumą pavyktų geriau, jeigu visoje valstybėje, socialiniuose sluoksniuose, miestuose ir kaimuose jį „prasuktų“ rimtas visuomenės nuomonių tyrimo institutas, o atsakymus apdorotų patyrę sociologai. Tada gal ir turėtume panoraminį gastronominės vilties vaizdą.

Greičiausiai jis nebūtų homogeniškas. Matyt, būtų ganėtinai eklektiškas: provincijoje geros virtuvės šviesuoliai pasakotų apie burokėlių karpačą su ožkų sūriu, o praktiški didmiesčio dienos pietų valgytojai kalbėtų apie marinuotų burokėlių garnyrą prie kotletų. „Milenialsai“ – merginos ir vaikinai gimę po 2000-ųjų – patvirtintų, kad jau išėjo iš kebabų aromatais dvelkiančios vaikystės ir dairosi sušio ar sašimio pusėn. Papildomai teirautis, koks šių valgių ryšys su lietuviška virtuve, būtų nelogiška, nes šie vaikinai ir merginos gastronominės edukacijos košmarą patyrė mokyklos valgykloje. Kokie dar ten klausimai?