Gyvenimas po „Sostų karų“

87 metrų gobelenai „Sostų karų“ temomis Bajė, Normandijoje, puikiai iliustruoja, kaip šiuolaikinė pramoginė kultūra kuria ir savo pačios praeitį. Kamilio Zihnioglu / AP nuotr.

Tyrionas Lanisteris jau tapo klasikiniu personažu, iliustruojančiu racionaliai cinišką XXI a. pilietį. Jo aštrus protas bei drąsa turėti ir reikšti kritišką nuomonę apie visus nepaliko abejingų. Lygiai taip pat drąsiai jis apibūdino ir istorijų pasakojimo reikšmę pasaulyje: „Kas jungia žmones? Kariuomenės? Auksas? Vėliavos? Pasakojimai. Nėra pasaulyje nieko galingesnio nei geras pasakojimas!“

Istorijas pasakoja visi ir visur. Ar tai būtų iš Seimo tribūnos kalbantis politikas, ar žiūrimiausiu metu per TV rodoma prekybos tinklo reklama, ar prie vakarienės stalo dienos įspūdžiais besidalinantys šeimynykščiai. Ir vis dėlto „Sostų karai“ („Game of Thrones“, GOT) žymi esminį istorijų pasakojimo lūžį. Kai kurie pokyčiai svarbūs istorijas kuriantiems ir pasakojantiems, kai kurie – jų besiklausantiems ar jas skaitantiems, tačiau beveik visais atvejais tai kuria naują mūsų visų, gyvenančių informacinėje visuomenėje, tikrovę.

GOT idėja George’ui R. R. Martinui kilo dar 1971 m. – būtent tada rašytojas prisėdo prie pirmojo „Ugnies ir ledo“ istorijos apsakymo. Tačiau didesnės apimties kūrinio jis ėmėsi 1991-aisiais. Jis buvo parašytas gana greitai, vos per penkerius metus. Antrajai prireikė trejų, trečiajai – metų, o tada jau prasidėjo pasaulinės šlovės laikotarpis, kai reiklūs gerbėjai reikalavo tikslumo, nuoseklumo ir neleido autoriui „gudrauti“ supaprastinant ar kaip kitaip pasilengvinant istorijos rašymą. Todėl ketvirtoji knyga užtruko penkerius, o penktoji – šešerius metus. Ir tada HBO paleido TV serialą, kuris globalią fantastikos mėgėjų meilę išplėtė į popkultūros sferą – GOT tapo neatsiejamu XXI a. pradžios kasdienybės ženklu, įsipynusiu ne tik į TV ekranus, bet ir visiškai nelauktas sritis – nuo vyrų ir moterų santykių, mažumų ir neįgaliųjų vaidmens visuomenėje iki sudėtingų problemų, bandančių apginti ir paaiškinti autoritarizmą arba ciniškai pasijuokti iš demokratijos procedūrų.