Knygos: prarastosios Lietuvos knygų gelbėtojai Vilniaus gete

Davidas E. Fishmanas, „Knygų gelbėtojai žydų gete“, „Baltos lankos“, 2019 m., p. 416.

Lietuvos žydų kultūrą geriausiai apibūdina Atlantidos metafora: civilizacinė didybė, kuri vieną dieną buvo pasmerkta nebūčiai, bet visgi pasistengusi palikti žinią ateisiantiems po jos.

Įtarčiau, kad Holokausto istorija daugeliui bent apgraibomis yra žinoma, juolab tiems, kurie atsiverčia „Verslo klasės“ knygų skiltį. Ir visgi dažnai kalbant apie šią istorinę tragediją pamirštama, kad naciai mėgino išnaikinti ne tik žydų tautą, bet ir jos kultūrą, kitaip tariant – nušluoti visą civilizaciją nuo žemės paviršiaus. Okupuodami miestus ir valstybes, naciai atsirinkdavo vertingiausius meno kūrinius bei tekstus ir veždavo juos į tyrimų institutus, o kitus tiesiog naikindavo.

Europos žydų istorijos eksperto Davido E. Fishmano studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ pasakoja, kaip pasmerkta sunaikinti bendruomenė iš paskutiniųjų mėgino išsaugoti lygiai taip pat sunaikinti pasmerktą savo kultūrą. Kaip du poetai, mokytoja, mokslininkas ir bibliotekininkas, nacių atrinkti pasmerkti vienus kūrinius trūnyti nacių institutuose, o kitus laužams, paslapčia išsinešdavo ir slėpė tai, kas ateisiantiems po jų turėtų priminti apie Vilniaus žydų bendruomenę ir Šiaurės Jeruzale vadinamame mieste gyvavusią kultūrą.