Mokytis, mokytis. Bet kitaip

Publikuota: 2019-04-22
Kai prieš kelis dešimtmečius mes sukilome prieš SSRS, viena priežasčių, variusių mus į priekį, buvo tiesiog noras žinoti. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Kai prieš kelis dešimtmečius mes sukilome prieš SSRS, viena priežasčių, variusių mus į priekį, buvo tiesiog noras žinoti. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
 

Vieną dieną man Brigita pasakė, kad nori pasikalbėti. Net nežinau, kaip čia taip išėjo – tiesiog ėmė ir pasakė, kad nori pasikalbėti.

Ne, išties tai žinau, kaip išėjo – mudu abu gulėjome ligoninėje, skirtinguose skyriuose, ir susitikome kieme, nors nebuvome matęsi jau kokius metus, jei ne ilgiau. Paaiškėjo, kad abu kažkaip susirgome. Paskui Brigita išėjo, o aš likau. Vėliau ji užsuko manęs aplankyti – su savo vyru. Jos vyras kažkodėl tylėjo, o ji pati pradėjo tiesiog kaip žirnius berti, kalbėti kalbėti kalbėti, kiek daug visko nori išmokti, kad pasaulyje pilna žinių ir kiek visko galima padaryti.

Net gerai nesupratau, ką ji čia kalba. Paprastai aš šneku visokias idėjas, panašias į beprotybę, į visokius svaigimus. O čia ateina ir man pasakoja tai, ką pats norėčiau pasakoti. Ir vos ne mano paties žodžiais.

Apie tai, kaip galima mokytis iš pačių kiečiausių specialistų, kaip nesvarbu, kokios žinios yra, nes visko galima išmokti, kaip pasaulyje viskas keičiasi. Apie tai, kad viskas galima. Ir kad galima susikurti mokyklą, kur būtų galima patiems mokytis ar ir kitiems organizuoti paskaitas.

Klausiau Brigitos svaigimų ir visa tai buvo mano paties svaigimai.

Ko gero, išties kažkaip mokslas keičiasi. Keičiasi mokymasis, žinių poreikis, keičiasi viskas. Kažkokia nauja paradigma ateina, kažkoks naujas lūžis prasideda. Tik iki šiol dar neaišku koks. Gal todėl tenka vis spėlioti.

Trumpa mokymosi istorija

Kadaise, prieš kelis šimtus metų, daugybė žmonių nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Kai kur visiškai neraštingų dalis buvo beveik pusė ar netgi dar daugiau. Esminis mokymas tiems žmonėms būdavo labai paprastas – mokytis skaityti ir mokytis rašyti. Paskui – dar mokytis skaičiuoti, bent jau ką nors nesudėtingo.

Toks mokymas buvo kritinis – jei nemoki nei skaityti, nei skaičiuoti, vadinasi, esi visiškas durnius, o jei esi visiškas durnius, esi niekam netinkamas. O jei esi netinkamas – vadinasi, telieka muštras.

Kaip tik iš tų laikų ir atėjo bukas kalimas atmintinai – nes jei mokiniams neišeidavo paaiškinti, bent jau būdavo galima juos priversti iškalti. Tie, kurie blogai kaldavo, gaudavo rykščių.

Nemokantys skaičiuoti ar rašyti negalėdavo net elementarių dalykų padaryti, pvz., negalėdavo turguje susiskaičiuoti grąžos ar sužinoti naujienų. Taigi, rykštės buvo mažesnė blogybė nei tokie negebėjimai. Todėl žmonės ir mokėsi.

Ir patys žmonės, ir valstybė steigė mokyklas, jose mokė rašto ir skaičiavimo pagrindų, tad visiškas neraštingumas dingo. O kai tėvai raštingi ir žinantys, kam to rašto reikia, jie ir vaikus moko. Tada vaikai išmoksta skaityti dar ankstyvesniame amžiuje. Ir jau be jokių rykščių.

nuotrauka:: 1left

Prieš šimtą metų raides pažinti mokydavosi kokie aštuonmečiai, prieš kelis dešimtmečius – šešiamečiai, o dabar – jau ir keturmečiai ar netgi trimečiai. Šiuolaikinis aštuonmetis moka rašyti ir skaityti geriau nei prieš porą šimtmečių mokėjo vidutinis suaugusysis.

Pagrindinės žinios ateina labai anksti, tačiau tų žinių reikia vis daugiau. Žinių gausa darosi sunkiai suvokiama – prieš porą šimtmečių reikdavo pagalvoti, kokių čia dar žinių būtų galima kišti mokiniams į galvą. O dabar – problema, kad tų žinių reikia tiek daug, jog visko, ko reikia išmokti, išmokti darosi išvis neįmanoma.

Protingesnės šalys vaikus jau moko gal net ne tiek visokių žinių, kiek mokymosi ir analizavimo būdų. Lietuvoje tai irgi keičiasi – vaikai mokosi diagramų, struktūrinių schemų, priežasčių ir pasekmių ryšių ir taip toliau. Ir tai jiems padeda mokytis.

Niekada net nebūčiau įsivaizdavęs, kiek žinių gali turėti dabartiniai vaikai. Eilinis abiturientas turi tiek informacijos, kad prieš kelis dešimtmečius jis būtų atrodęs kaip stebuklas, nes tiek neįmanoma žinoti.

Aišku, visokie ten internetai labai padeda. Tačiau visokie internetai pilni kliedesių ir žemarūšės informacijos, kad kartais tos žinios būna banaliai per lėkštos. O ką daryti? O aš nežinau.

Suomiai štai jau atsisako netgi tokių konceptų kaip pamokų skirstymas pagal dalykus. Tiksliau – netgi dalykų atsisako. Nes na kam tai?

Jei mokaisi, kaip sudėti tris vyšnias su dviem kriaušėmis, tai ir apie maistą, ir apie skaičius, ir apie tai, kaip užrašyti, ir dar apie medžių rūšis. Viskas susiję.

Jei mokaisi apie angliavandenilių oksidaciją, tai ne tik chemija, bet ir vidaus degimo varikliai, ir šiokių tokių lygčių galima rasti, ir dar apie šiltnamio efektą sužinoti. Ir apie tai, kodėl Nidos kopose, sako, jau randa ir kaktusų.

O jei mokaisi apie bulves – tai čia pat ir pomidorai (irgi bulviniai), ir medžiagų apykaita (krakmolas), ir vėl ta pati chemija (cukrus, krakmolas, celiuliozė), ir medžiagų apykaita ląstelėse, ir geografiniai atradimai, ir vėlgi maistas.

Internetai yra labai patogūs, juose galima rasti visko pramaišiui su viskuo. Ir sąmonių, ir nesąmonių. Štai kad ir „Vikipedija“ – viena vertus, kupina visokių gerų dalykų, kuo puikiausias bazinių žinių ir nuorodų šaltinis. Kita vertus, pilna ir visokių nesąmonių. Kartais didesnių, kartais mažesnių. Po truputį tos nesąmonės taisomos, bet niekada negali būti tikras, ar tikrai jau ištaisytos.

Ką ten „Vikipedija“ – man kartą kažkokio JAV universiteto puslapį parodė, kuriame kaitinimas mikrobangomis buvo supainiotas su dielektriniu kaitinimu, ir visas tas supainiojimas buvo pateiktas kaip esą įvadas, paaiškinimas, kaip veikia kažkokie fizikiniai procesai.

Mums velniškai daug reikia aiškintis, jei norime viską suprasti. Visur kažkoks jovalas. Kartais net neaišku, kur tų paaiškinimų ieškoti...

Mokytis visą laiką

Savo darbe turiu mokytis tiesiog be proto, nes jei ko nors nežinau, nesu tikras, ar tikrai darau teisingus sprendimus. Kaip galiu žinoti, ar mano sprendimas geras, jei neturiu kurios nors srities žinių?

Gal vienoje įmonėje dirbant, man reikės žinoti, kad nesotieji angliavandeniliai polimerizuojasi ir nusėda, o kitoje įmonėje – kokių antibakterinių priemonių reikės, priklausomai nuo to, kokio lygio yra sterilumo reikalavimai.

Po galais, aš rašau straipsnį, bet išties, užuot jį rašęs, jau tris su puse valandos kapstausi po mokslinius tyrimus apie skirtingų mikroorganizmų atsparumą ultravioletiniams spinduliams. Nes sužinoti ką nors naujo visada labai įdomu.

Žinot, pasirodo, kai kurie salmonelių štamai yra tokie atsparūs ultravioletui, kad jų išvis taip dezinfekuoti neįmanoma, nors dauguma salmonelių ultravioletui visgi labai jautrios. Tai reiškia, kad įprasti testai jums gali rodyti, kad viskas gal ir gerai, bet netikėtai galite turėti bėdų.

Ultravioletiniams spinduliams gana atsparios ir kai kurios mielės. O tai irgi nieko gero, jei aplinka ar produktai yra drėgni. Grybeliai gali suėsti viską netgi tada, kai atrodo, jog apsauga kuo geriausia.

Vienintelė patikima priemonė nuo visų bakterijų – tai chlorkė, bet ji nuodinga kaip velnias, todėl nesuderinama su žmonėmis, žmonių gyvybe ir žmonėms skirtais maisto produktais.

Žinios varo iš proto, kai jų daug, o kai jų dar daugiau – jos dar labiau varo iš proto. Žinios pasidaro kaip oras, kaip narkotikas ir kaip pats gyvenimas.

nuotrauka:: 2right

Kadaise buvo tokių mokslininkų enciklopedistų – anie manė, kad gerai pasistengus, nuo mažų dienų mokantis, galima išmokti visko tiek, kad būtum visų sričių mokslininku. Kai kurie išties ir įstengdavo – tas pats žmogus būdavo ir inžinierius, ir biologas, ir chemikas. Ir dar poetas.

Visgi žinių daugėjo taip sparčiai, kad dabar visko gerai išmanyti neįmanoma. Tačiau įmanoma žinoti labai labai daug. Smalsesnis šių laikų studentas gali savo žinių aprėptimi ir gyliu lygintis su senovės enciklopedistais, o kai kuriuos dalykus suprasti daug geriau nei anų laikų mokslininkai. Ir kartu tas studentas žinos be galo mažai, jei žiūrėsime į tai, kiek žino visas mokslas.

Netgi savo srityje tas studentas tebus tik studentas. Kai kuriose mokslo srityse žinių reikia tokių gilių, kad ten ir mokslų daktarai vis dar tebesimoko. O dar kai kuriose srityse žinių reikia tiek daug, kad būna paprasčiau kelis kartus tą patį atradimą padaryti iš naujo, nei jį surasti iš kokių nors knygų.

Mokslas šiais laikais smarkiai pasikeitė. Žinoti galima nepaprastai daug ir nepaprastai gerų dalykų, bet tas žinojimas vis vien bus mikroskopinis.

Ką tu veiksi ateityje? Jeigu joje būsi

Dar prieš šimtą metų žmonės pildavo pylimus ir kasdavo griovius kastuvais, fizinis darbas buvo esminis. Prieš pusę šimtmečio darbininkai jau dirbo traktoriais, ekskavatoriais ir kitais įrenginiais. Dabar tuos pačius darbus jau po truputį ima atlikti robotai.

Robotai darosi vis pigesni – jie pjauna žolę, jie ima kasti griovius, jie ima daryti ką tik nori. Ir tų robotų randasi vis daugiau. O kam tada reikia juodadarbių? Ogi niekam.

Jei tesi pradinių žinių turintis juodadarbis – tavęs niekam nereikia jau dabar. Ir tavęs juo labiau nereikės ateityje. Fabrikams, kurie turėdavo konvejerius, darosi pigiau turėti robotus. Gal kokie nors visai pigūs darbuotojai dar bus reikalingi porą dešimčių metų kur nors Kinijoje. Bet aš abejoju, ar tokių darbuotojų paklausa liks Vokietijoje ar Lietuvoje.

Taip, netgi kiemsargiai po truputį jau persimoko į žolės pjovimo, šaligatvių valymo ir kitokių robotų operatorius. Kol kas tie robotai primityvūs, tačiau jie vis tobulėja. Ir nesunku numanyti, kad dar po poros dešimtmečių kiemsargiai išties užsiims tik tų robotų programavimu, paišydami visokius valymo maršrutus ir žymėdami kokius nors valymo trigdžius.

Įsivaizduokite, sėdi kiemsargis ir veda į kompiuterį robotui programą, kad jei palijo, reikia nuvažiuoti už 200 metrų ir išsiurbti ten susidariusią balą, nes ji visada ten būna po lietaus.

Tam, kad kiemsargis galėtų tai daryti, jis turi ne tik apie priežastis ir pasekmes suprasti – jis turi šį tą suprasti ir apie programavimą, ir apie dar ką nors. Net nežinau apie ką.

Pažįstu santechniką, kuris, man rodos, baigęs gal jau porą aukštųjų, skaito viską iš eilės, kapstosi po mokslo puslapius, filosofuoja ir panašiai. Nepaprastai inteligentiškas žmogus. Niekada nesigilino į jokius protingus mokslus, lyderystes ir kitas sritis – jam tiesiog visada norėjosi žinių.

Žinių reikia ne tik tam, kad rastum darbą, o tiesiog šiaip. Nes mes maitinamės žiniomis. Kartais man atrodo, kad žinios mums gal netgi svarbesnės nei maistas.

Kai prieš kelis dešimtmečius sukilome prieš SSRS, viena priežasčių, variusių mus į priekį, buvo tiesiog noras žinoti. Sovietinis režimas atėmė iš mūsų žinias, mąstymą, galimybę dalytis informacija. Tai buvo taip baisu, kad daugelis ryžosi geriau mirti, bet būti laisvi. Laisvi – vadinasi, galintys dalytis informacija, ją duoti ir ją gauti. Galintys mąstyti ir žinoti.

Išties tai viskas ne apie darbą, o apie mūsų prigimtį.

xxxBrigita man pasakojo apie visokius dalykus ir apie tai, kaip galima prisikviesti mokslų daktarų, didžiausių ekspertų, ir jie mokytų. Tai būtų visai nebrangu – jei tik kažkiek žmonių susirenka, kainuotų 10–20 eurų už paskaitą, kuri būtų išskirtinė.

Ir kad šitaip gautume ne tik tų žinių, kurios šiaip teisingos, tikros, ne vikipedinės, o iš tiesų mokslinės. Šitaip gautume ir tų žinių, kurių reikia būtent mums, nes mokymasis būtų ne vienpusis, ne vien skaitant knygas ar straipsnius, o gyvai bendraujant su realiais, tikrais mokslininkais.

Tai atrodė kaip svaigimai, bet juose buvo pernelyg daug to, ko taip norisi. To, kas yra tikra ateitis.

Ir tada Brigita pasiūlė man pradėti tą projektą – „Mokslo daktarai“. Tokį, kur galėtume ir juokauti, ir džiaugtis, ir vis ką nors sužinoti, ir kitiems padaryti, ir atrasti, ir taip toliau. Kur būtų ir mokslas, ir menas, ir vadyba, ir kas pakliūna – bet tiktai tikros žinios, be jokių nesąmonių.

Aišku, kad aš sutikau. Dabar jau rengiame pirmas paskaitas. Ir nesvarbu, kad tai atrodo kaip beprotybė iš ateities, bet iš to tikrai kas nors bus.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Tomas Sinickis: Idealisto memuarai III Premium 4

Purgystane mums sekėsi labai gerai. Iš tikrųjų Purgystanas buvo vienintelė vieta, kur sekėsi apskritai.

Verslo klasė
2019.05.19
„Vitol“ valdybos pirmininkas I. Tayloras – apie sandorius su diktatoriais Premium

Ianas Tayloras – vienas turtingiausių Didžiosios Britanijos verslininkų, Karališkosios operos valdybos...

Verslo klasė
2019.05.19
VŽ bando: AMG superautomobilis šeimai Premium

Kai pasaulis vis griežtina taršos normas, o „Tesla“ su kitais elektromobilių gamintojais nespėja tenkinti...

Automobiliai
2019.05.18
Senieji kalbos darkytojai: anglicizmai tarp lietuvių prieš šimtmetį Premium 1

Ir taip jau yra buvę – besipiktinantys anglicizmų paplitimu šių dienų jaunimo kalboje savo „pykčio brolių“...

Verslo klasė
2019.05.18
Palikite „Revolut“ ramybėje: pamokos startuoliui virstant korporacija Premium 1

Buvo geras žmogus. Simpatiškas vyras, pasižymėjo geru humoro jausmu. Neblogas darbininkas, turėjo auksines...

Verslo klasė
2019.05.11
J. J. Komaras: velniai, egzorcistai ir tikėjimas Premium 10

Rekolekcijų ciklo pabaigoje lenkų religinio fondo „Žinutė iš dangaus“ (SMS z Nieba) feisbuko paskyroje...

Verslo klasė
2019.05.10
Prezidento kodas: tarp dviejų pasaulių Premium

Pažiūrėkite, kiek mes laiko kalbame apie prezidento rinkimus. Ir iš viso – kada mes Lietuvoje pradėjome...

Verslo klasė
2019.05.08
Kaip parašyti knygą vos per penkerius metus ir nenusižudyti Premium

Rašyti norėjau visada. Maniau – visi nori. Rašytojas juk geresnis už kitus, jis garbinamas, jo bijomasi. Kaip...

Verslo klasė
2019.05.05
 E. Parulskis: Ženkliukas su Leninu Premium 5

Darželio auklėtinius, faktiškai – paaugusius kūdikius, išveda į lauką. Auklėtoja rodo jiems...

Verslo klasė
2019.05.04
 E. Parulskis: Interjero deklaracija Premium

Kai jau tapo aiškiai aišku – pavėlavau ir viskas, man paaiškino, kad, žiūrėk, viskas tinka ne tik...

Verslo klasė
2019.05.04

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau