Privačios mokyklos: išgelbės ar sukurs atskirtį

Publikuota: 2018-04-21
„Dirbdami su pradinukais ruošiame juos gyvenimui po penkiolikos metų“, – pasakoja Nerijus Pačėsa. Evaldo Virkečio nuotr.
„Dirbdami su pradinukais ruošiame juos gyvenimui po penkiolikos metų“, – pasakoja Nerijus Pačėsa. Evaldo Virkečio nuotr.
 

Tomas mokosi privačioje mokykloje. Galbūt todėl jis turi daug žinių apie šiuolaikinį pasaulį. Jis moka tris užsienio kalbas. Jis nė už ką nesiims neįdomaus darbo. Jis žino, kaip uždirbti pinigų, nes augo pasiturinčioje šeimoje. Tačiau baigęs mokyklą svajoja išvykti į Afriką, kur genties vaikus galėtų mokyti anglų kalbos.

Andrius lanko valstybinę gimnaziją. Jis mano, kad pinigus uždirbti galima tik sunkiu darbu. Todėl ketina rinktis nuobodžią, bet pelningą profesiją. Mokykloje patyrė patyčių, bet ir pats nevengdavo pasišaipyti iš aplinkinių. Jis visai nenori dirbti komandoje. Jo siekis – vadovauti klusniems pavaldiniams.

Akivaizdu – Tomas skiriasi nuo Andriaus ne mažiau kaip rezervato gulbė skiriasi nuo alkanos miesto varnos. Jei šie du vaikinai kada nors gyvenime susitiks, ar gebės kartu kurti vieningą Lietuvą?

Privačios mokyklos jau negalima vadinti tik turtingiesiems skirta prabanga. Vidutiniškai uždirbantys lietuviai susiveržia diržus, kad galėtų lavinti savo atžalas. Ką ypatingo gauna vaikai už mėnesio mokestį, kuris gali siekti 500 eurų? Privačių mokyklų vadovai mums daugiausia kalba apie kūrybiškumą ir sutarimą.

Kas išmoks atspausdinti namą?

Nerijaus Pačėsos delnuose – neišvaizdžios žalios šukos. Jų nė neverta lyginti su kuo įvairiausiomis plaukų kedenimo priemonėmis, kurių galima pamatyti prekybos centruose. Nuostaba mano veide atsiranda, kai Kaune esančio Erudito licėjaus vadovas paaiškina – šios šukos yra atspausdintos. Taip aš pirmąsyk išgirstu tai, ką čia žino pirmokėliai – 3D spausdintuvu galima atspausdinti beveik viską. Net namą. Patikiu, kai „YouTube“ pamatau, kaip didžiulis spausdintuvas (tiesą sakant, kranas) tikrai spausdina (tiksliau – lieja) namą.

nuotrauka::1

Atspausdintas šukas, širdeles ar mamos vardą vaikai dovanojo savo mamoms. „Iš biomasės jau yra atspausdintos dirbtinės kepenys. Mokslininkai kelia klausimą, kaip greitai galėsime atspausdinti dirbtinę širdį“, – šie N. Pačėsos žodžiai žadina smalsumą, kokia bus ateities visuomenė.

„Dirbdami su pradinukais ruošiame juos gyvenimui po penkiolikos metų. Tuomet senosios profesijos bus pranykusios“, – mokyklos vadovas tvirtina, kad itin svarbu išmokyti vaikus lanksčiai mąstyti. Ar mes žinome, kokių žinių reikės ateities chirurgui? Galbūt jam nereikės pačiam daryti operacijos, nes daug tiksliau operuos robotai. Tačiau gali būti, kad chirurgas turės pats susiprogramuoti organo dalį ir ją atspausdinti.

„Tik galime spėlioti, kas bus, jei daugybė darbo vietų pereis robotams. Tai gali kelti baimę, tačiau kartu tai – didelės galimybės“, – kalba Austėja Landsbergienė. Ji viena pirmųjų Lietuvoje pasiūlė alternatyvų ugdymą. Dabar Karalienės Mortos mokykla veikia Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

Net anksčiau, kai pasaulio pokyčiai buvo gerokai lėtesni, praeidavo dešimtmetis, kol žinios atsirasdavo vadovėliuose. Mokslo naujienas sekanti A. Landsbergienė teigia, kad dabar per mėnesį gali įvykti tokių proveržių, kokius anksčiau mokslininkai pasiekdavo tik per dešimtmetį.

Ateities neapibrėžtumas skatina tėvus ieškoti alternatyvaus ugdymo. Kita priežastis – daugėja užsienyje studijavusių ar dirbusių tėvų. Daugelyje Europos šalių leisti vaiką į privačią ugdymo įstaigą yra įprastas dalykas. „Prieš dešimtmetį daug kas manė, kad į privačias mokyklas keliauja tie vaikai, su kuriais nesusitvarko valstybinių mokyklų mokytojai“, – A. Landsbergienė džiaugiasi, kad dabar mąstoma kitaip. Dabar privataus ugdymo verslas – vienas labiausiai augančių pasaulyje.

Visiems įdomu mokytis apie paukščius

Gulbės, varnos, zylės, flamingai – pasaulyje yra kuo įvairiausių paukščių. Skiriasi jų dydis, plunksnų spalvos, snapai ir uodegos. Vieni žiemoja čia pat, kiti skrenda į pietus. Erudito licėjaus mokiniai skaičiuoja paukščių nuskristus kilometrus. Rodo paukščių žiemojimo vietas žemėlapyje. Apie sparnuočius jie pasakoja įvairiomis kalbomis.

„Nėra vaiko, kuriam paukščiai būtų neįdomu, – N. Pačėsa džiaugiasi, kad matematikos, geografijos, piešimo, muzikos vaikai gali išmokti gilindamiesi į jiems įdomias temas. – Toks mokymasis ugdo vaikų gebėjimą viskuo domėtis. Tikiu, kad jie užaugs savo darbą mėgstančiais žmonėmis.“

Daugeliui mano kartos žmonių sunku net įsivaizduoti mokyklą be pažymių. N. Pačėsa tvirtina, kad vertinti pradinukų jokiu būdu negalima. Net jei mokytojai pripiešia saulyčių ar šviesoforų už gerai atliktą darbą, tai jau yra vertinimas. „Vertinamas vaikas ima sukti galvą, kaip jam elgtis, kad gautų gerą įvertinimą. Tačiau mokymo tikslas yra įgyti gebėjimą domėtis daugeliu dalykų – net tais, kurių nėra mokyklos programoje.“

N. Pačėsa pasakoja, kad vienas didžiausių iššūkių yra susitarti su tėvais. „Jiems svarbu žinoti, ar jų vaikas yra prie geresnių, ar prie prastesnių, ar prie vidutiniokų. Tačiau, gavę įvertinimą, jie savo atžalą ima spausti. Taip mes grįžtame prie to paties ydingo rato, kai mokomasi dėl įvertinimo.“

Mokyklos vadovas sako supratęs, kad vaiko elgsena gali pasikeisti vos per metus. Į antrąją licėjaus klasę priimti mokinukai pirmąją klasę buvo baigę valstybinėje mokykloje. Jiems buvo nelengva perprasti mokyklos taisykles, kurios kinta priklausomai nuo konteksto ir užduoties. „Vau, galiu daryti tai, ką noriu“ – įprastas mąstymas, kai griežtai drausmintas vaikas patenka į „laisvę“. „Jeigu jam nepatinka užduotis, jis gali jos neatlikti, nes vis tiek nebus vertinamas. Išsiveržia anksčiau užspaustos emocijos, norisi kam nors blogą žodį pasakyti“, – N. Pačėsa pasakoja, kad po kelis mėnesius užtrukusio „emocinio valymosi“ vaikai vis dėlto perprato mokyklos tvarką. Dar svarbiau – jie suvokė, kad mokytis yra įdomu.

Dėl patyčių verta sustabdyti pamokas?

Mokymų „Svajonių dirbtuvės“ kūrėja Lina Danienė dvejus metus su šeima gyveno Balio saloje. Jos vaikai tuo metu lankė žaliausia pasaulio mokykla vadinamą „Green School“. Ten irgi nebuvo rašomi pažymiai, daug dėmesio skirta vertybėms ugdyti.

„Kai mano sūnaus klasėje kilo patyčių problema, buvo sustabdytos pamokos. Klasėse vaikai  sprendė vienintelį uždavinį – kaip užtikrinti, kad patyčių nebebūtų. Mokyklos direktorius iškart atidėjo visus darbus ir pakvietė pasikalbėti patyčių organizatorių. Nerėkė ant jo ir nemoralizavo. Tik aiškinosi, kodėl jis taip pasielgė“, – toks mokyklos dėmesys patyčioms L. Danienę sujaudino. Tądien namo grįžęs jos sūnus nebuvo patenkintas. Jis vėl negalėjo mokytis mėgstamos matematikos: „Jam buvo pikta, kad vėl atsirado kažkoks vaikas, dar nesupratęs, jog tyčiotis nevalia. Užtat jis aiškiai suprato, kad yra tikrai didelė problema.“

nuotrauka::2

L. Danienės manymu, mokyklos labiausiai skiriasi ne savo programomis. Mokyklų skirtumai išryškėja, matant, kaip iš tiesų reaguojama į iškilusias situacijas. Grįžę į Lietuvą, Daniai vaikus ėmė leisti į privačią mokyklą „Saulės gojus“. 

„Valstybinėje mokykloje nusirašinėti draudžiama. Mūsų mokykloje skatinama padėti kitam. Net nesukuriama erdvė, kur kiltų pagunda nusirašinėti, – L. Danienė teigia, jog jai svarbu, kad jos vaikai užaugtų patirdami bendrystę. – Gerai besimokantieji nėra vadinami zubrylomis. Vis tenka išgirsti, kad valstybinėse mokyklose iš gerai besimokančiųjų tyčiojamasi. Jei sistema skatins padėti tam, kuriam sekasi prasčiau, šis iš geresnio mokinio nesityčios.“ L. Danienės manymu, neteisinga kaltinti vaikus, kad jie šiais laikais žiaurūs. Jei sistema pagrįsta bendradarbiavimu, mažiau ir trinties.

Ką daryti su „pakovoti už save“ raginančiais tėvais?

Mes esame atlaidūs mažam chuliganizmui. Toleruojame, jei kas nors nusispjauna, numeta šiukšlę ar pasistumdo. N. Pačėsa tai vadina mūsų visuomenės bėda. „Jei kas nors pasistumdė, prasivardžiavo, sakome: ai, tai vaikai. Kol vienas vaikas neįkišo kito vaiko galvos į tualetą, tol patyčių neva nėra“, – samprotauja pašnekovas.

Bendradarbiavimas su tėvais čia itin svarbus. Ką daryti mokytojams, jei tėvas namuose vaikui aiškina: „Jei tave pastūmė, kodėl nedavei atgal, turi apsiginti, duok stipriai atgal.“ Juk tada atsiranda du tarpusavyje nesugyvenantys pasauliai. „Jeigu požiūriai nesutampa, mes skiriamės – tai pasakome labai aiškiai, – N. Pačėsa tvirtina, kad šeima būtinai turi įsitraukti į vaiko ugdymo procesą. – Kalbu ne tik apie patyčias. Jei vienas mokinys ims aiškinti, kad mama leido ko nors nedaryti, tai tučtuojau pasigaus ir kiti. Jie irgi prašys mamos: „Gal aš galiu šios užduoties nedaryti?“ Todėl N. Pačėsa tėvams aiškiai įvardija, kad jų pasirinkimas – leisti atžalą į šią mokyklą arba ne. Jei jau nusprendė leisti, turi sutikti ir su mokyklos taisyklėmis.

Įsivaizduokite vaiką, kuris per pamokas miega, o namie iki vėlumos žaidžia kompiuteriu. Jis visai nenori mokytis pagarbos ir atjautos. Jis apskritai nieko nenori mokytis. Valstybinėje mokykloje tokiam neklaužadai stengtųsi aplaužyti ragus. „Mes to nedarome, – tvirtina A. Landsbergienė. – Iš pradžių su vaiku kalbasi vaiko gerovės komanda.“

Per šiuos pokalbius kartais paaiškėja, kad tėvai vaiką auklėja kitaip. „Jeigu namie vaikui sakoma „trenk atgal“, jam labai sunku. Jis nesupranta, kodėl didžiausi jo autoritetai – mokytojai ir tėvai – kalba visiškai priešingai“, – tvirtina A. Landsbergienė. Buvo tėvų, kuriems ji pati pasiūlė atsiimti atžalą iš mokyklos. Vis dėlto daug dažniau tėvai prisipažįsta: „Norėčiau su vaiku elgtis tinkamai, bet nežinau kaip.  Mane patį mažą mušė.“

Kodėl turtingesni vaikai mokosi geriau?

Jei tokių susikirtimų būna net privačių mokyklų klasėse, kas vyks ateities visuomenėje? „Tu keli jautrų klausimą apie tai, kas vyksta su švietimo sistema, – sako man asmeninio efektyvumo ir komunikacijos konsultantas Rytis Juozapavičius. – Lietuvoje yra labai daug prispaustų žmonių. Jie nesugeba reikalauti, kad su jais gerai elgtųsi.“

Pasiturinčių tėvų vaikai gali pasigirti geresniais akademiniais rezultatais būtent todėl, kad jie gauna daug dėmesio. Jie išmoksta išsireikalauti sau dėmesio. R. Juozapavičius tvirtina: privati ugdymo sistema sukurs jaunuolius, kurie įpratę gauti ir išmoksta prašyti.

nuotrauka::3

Tačiau tikrai ne kiekvienoje valstybinėje mokykloje su mokiniais elgiamasi pagarbiai: „Buvau šokiruotas, kai sūnus Žvėryno gimnazijoje iš fizikos mokytojos išgirdo: „Klausyk, man ne tiek moka, kad kartočiau du kartus.“ Jis tiesiog paprašė dar kartą paaiškinti uždavinį, ir buvo apšviestas Lietuvos socialinės politikos klausimais.“

Kitąsyk už sūnų teko pakovoti ir tėčiui. Matematikos mokytoja atsisakė sūnui duoti kontrolinio uždavinius: „Parašiau mokyklai raštą, ir iš to rašto teisinės kalbos mokytoja suprato, kad šis tėvas nusiteikęs rimtai.“

R. Juozapavičius atvirai pripažįsta nerimaujantis, kad, esant privačiai sistemai, valstybinės mokyklos dar suprastės: „Privati švietimo sistema gali sukurti puikių rezultatų tiems, kurie gali ja naudotis. Bet man neramu, kad atskirtis tarp visuomenės narių gali pagilėti.“

Jis kviečia pasidomėti, kuo skiriasi laimingos visuomenės nuo nelaimingų. Laimingose visuomenėse mažesnis atotrūkis. Malcolmas Gladwellas savo knygoje rašo apie Čilės skurdžius ir Hondūro skurdžius. Pasirodo, Čilės skurdžiai yra turtingesni už Hondūro skurdžius, tačiau nelaimingesni. Todėl kad Čilėje tarp vargingai ir pasiturimai gyvenančių žmonių daug didesnis atotrūkis negu Hondūre.

„Besivystančiose visuomenėse privačios mokyklos tampa varomąja jėga. Jos sutraukia geriausius mokytojus. Jos geba laviruoti tarp mokymo ir tėvelių pinigų“, – svarsto vaikų psichiatras Linas Slušnys. Jo manymu, vaikai laimi, nes mokytojai stengiasi kurti bendruomenę, kur svarbūs tėvai, vaikai ir mokytojai. Tokia mokykla ir turi būti. Kai valstybinė mokykla nepajėgia to duoti, atsiranda erdvė verslininkams.

L. Slušnys irgi kalba apie kitą medalio pusę. Pasak jo, privačios mokyklos klesti tose šalyse, kur nepasitikima valstybine sistema. Suomija prieš metus uždraudė imti pinigus už mokymą nevalstybinėse mokyklose. Taip suomiai nutarė, kad vaikai bet kurioje mokymo įstaigoje turi gauti vienodą mokymo kokybę.

Vienoda mokymosi kokybė – valstybės bėda?

Ar tai, ką vadiname socialine atskirtimi, tikrai yra blogybė? „Kas nors eina į priekį ir gali daugiau, bet kažkodėl mes tai matome kaip blogą reiškinį. Tačiau jei socialiai jautrūs žmonės taps pasiturinčiais verslininkais, nuo to bus geriau visiems. O jei neturėsime daug pasiekusių žmonių, nepasiturintiesiems bus daug sunkiau, nes jais niekas negalės pasirūpinti“, – kalba N. Pačėsa. Jam svarbu, kad mokiniai būtų socialiai jautrūs: „Stengiamės, kad vaikai nebūtų „patys sau faini“, bet aiškiai suprastų visuomeninę aplinką.“

A. Landsbergienė tvirtina, kad jos svajonė – ne tik sukurti gerą mokyklą: „Aš noriu, kad į priekį judėtų visa Lietuvos švietimo sistema. Štai todėl į mūsų mokyklą gali bet kada atvykti mokytojų delegacijos iš valstybinių Lietuvos mokyklų. Mes labai atviri ir sakom: „Atvažiuokit, pasižiūrėkit, pasimokykit, perimkite mūsų patirtį.“

Atskirtis – ne privačių mokyklų bėda. „Gerai, kad privatūs ugdytojai tiki savo jėgomis. Gerai, kad jie moko žmones tartis. Galbūt jų absolventai mokės puoselėti dialogą ir vertinti kitus. Tik man neramu, kas bus su baigusiais valdiškas mokyklas. Kiek užtruks dialogo su jais kūrimas?“ – R. Juozapavičiaus manymu, idealioje visuomenėje vaikams suteikiamos vienodos sąlygos mokytis.

L. Slušnys pabrėžia: būtent valstybė privalo aiškiai pasakyti, kad kokybiškas mokymas turi būti prieinamas visiems. „Mums, lietuviams, reikėtų nuspręsti, ar esame besivystanti šalis, kurioje reikia privačios varomosios jėgos.“ Vaikų psichiatras ragina dėti visas pastangas, kad užtikrintume kokybę valstybinėse mokyklose.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
 1993-iųjų stebuklo formulė: geležinė valia, išmintinga diplomatija, truputis pinigų ir sėkmės Premium

Dar ir šiandien kai kuriuos draugiškus Lietuvos kaimynus sunku įtikinti, kad Rusijos kariuomenės išvedimą iki...

Knygos: #Depresija „Selfų slėnyje“ Premium

Lietuvos rašytojų sąjunga išleidžia knygą su heštagais ir viršeliu, ant kurio puikuojasi „Instagram“ motyvai.

Kosmoso lenktynėse rusai toli atsiliko Premium 17

2014 m. balandį, kai dėl karo veiksmų Ukrainoje Rusijai buvo pradėtas taikyti pirmasis sankcijų paketas,...

Verslo klasė
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Kaip mokyti(s) laimės: ką gali padaryti mokytojas Premium

„Jei mokytojas moko apie vidines vertybes, jis ir pats turi jas praktikuoti“, – tokie Tibeto dvasinio lyderio...

Verslo klasė
2018.10.07
Hobis: keli augalai balkone gali tapti emocine atgaiva Premium

Žydinčiomis gėlėmis išpuoštame sode šnekučiavosi dvi moterys. Ant mažo bistro stiliaus stalelio stovėjo...

Verslo klasė
2018.10.06
Kūno ir sielos ryšiai: kas yra sveika gyvensena Premium

Senas posakis „sveikame kūne – sveika siela“ yra pernelyg gerai žinomas, kad keltų klausimų. Dažniausiai jį...

Verslo klasė
2018.09.30
Ekstremalus šaltis padeda atrasti naujų medžiagų Premium

Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ketterle tikrai žino, kas yra šaltis. Jo tyrimai leido dar labiau...

Verslo klasė
2018.09.29
Junckerio džiazas: paskutinė EK vadovo kalba Premium 2

Jei tai būtų vaidybinis filmas apie įtakingą pagyvenusį politiką, kuriam atėjo laikas trauktis iš scenos, jo...

Verslo klasė
2018.09.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau