Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Publikuota: 2018-04-14
Francis Baconas siūlo vidurio kelią – ne besąlygiškai viską priimti ar atmesti, bet kuo kruopščiau ištirti. Paulo van Somero I paveikslas
Francis Baconas siūlo vidurio kelią – ne besąlygiškai viską priimti ar atmesti, bet kuo kruopščiau ištirti. Paulo van Somero I paveikslas
 

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu. Leidyklos leidžiamame anglų kalbos žodyne teigiama, kad ši frazė reiškia netikrą, dažnai sensacingą informaciją, kuri platinama kaip naujienos. Ir terminas, ir reiškinys pernai išpopuliarėjo tiek, jog gali pasirodyti, kad iki šiol nieko panašaus nebuvo.

Vis dėlto jei mąstome apie intelektualiąją Vakarų istoriją kaip apie nesiliaujančias tiesos paieškas, turime pripažinti, kad tai reiškia, jog tiesa niekuomet nebuvo duota. Ją visuomet reikėjo rasti, atskirti nuo to, kas nėra tiesa, kas klaidinga ir nepatikima. Ir gebėjimas atpažinti netikras naujienas dar nėra pats kebliausias šių paieškų aspektas. Ankstyvosios modernybės filosofams atrodė, kad problemos gali būti gerokai gilesnės. Kaip apskritai galime gauti patikimą žinojimą? Juk atsakius į šį klausimą, nebūtų sunku išspręsti ir žinių patikrinimo, taigi, ir netikrų naujienų atpažinimo problemas. Tad kaip tai padaryti?

Jei paklausčiau, iš kur žinote tai, ką žinote, veikiausiai atsakytumėte, kad iš pojūčių. Bet ar tikrai savo pojūčius laikote patikimais? Ar jums nėra pasitaikę suklysti ar apsipažinti? Gerai, jei laiku susivokiame ir pasitaisome. Bet tikrai ne visada!

Todėl kai kurie filosofai, pavyzdžiui, René Descartes’as ir jo sekėjai, vadinamieji racionalistai, patikimo pažinimo pagrindo ieškojo savo prote – kas protui aišku ir akivaizdu, tas ir tikra. Štai 2 x 2 bus 4 net tuomet, kai sloga bus „išjungusi“ uoslę, o pravažiuojančios mašinos lempos akins taip, kad nieko nematysiu.

Būti kaip bitės

Tačiau Anglijos karalystės lordas kancleris Francis Baconas (1561–1626 m.) manė, kad neteisios abi pusės – tiek tie, kurie pasitiki pojūčiais, tiek pirmumą teikiantys protui. Žinių gavimą F. Baconas prilygina vabzdžių pasauliui, kuriame „empirikai panašiai kaip skruzdės tik renka ir vartoja. Racionalistai panašiai kaip vorai pagamina audinį iš savęs. O bitės veiksena – vidurio kelias: ji išgauna medžiagą iš sodo ir lauko gėlių, bet ją savo gebėjimu perdirba ir suformuoja“.

Taigi, nors F. Baconas neabejoja, kad pirminis pažinimo šaltinis yra pojūčiai, pojūčių duomenys negali būti rankiojami chaotiškai, atsitiktinai ar priešokiu. Nuoseklumas, metodiškumas ir ypač atidumas smulkmenoms bei suvokimas, kad net ir nereikšmingiausių dalykų analizė gali suteikti neįkainojamų žinių, – tai F. Bacono nurodymai renkant pojūčių teikiamus duomenis.

Suprantama, tokie nurodymai neatsiranda iš pačių pojūčių. Kad pojūčių įspūdžiai virstų tuo, ką vadiname informacija, reikalingas proto įsikišimas. Tačiau, skirtingai nei R. Descartes’as, F. Baconas besąlygiškai protu nepasitiki. Pirmiausia dėl to, kad protas ir jam akivaizdžiosios matematikos ir logikos tiesos puikiai tinka apdoroti tik tam, ką jau žinome. Štai, tarkime, turime tam tikrą neprieštaringų teiginių rinkinį ir galime iš jo drąsiai dedukuoti tam tikras išvadas, nuo bendro principo vedančias prie konkretaus atvejo: žmonės yra mirtingi, Iksas – žmogus, vadinasi, Iksas – mirtingas. Akivaizdu? Taip! Logiška? Taip! O ar daug naujo sužinojote iš tokio samprotavimo? Kažin. Štai ir problema – tokia loginė analizė gali kiek pagelbėti kovojant su netikromis naujienomis, bet naujų naujienų ji nepasiūlo. Arba, kaip dar radikaliau rašo pats F. Baconas: „Niekaip negali būti, kad įrodymu nustatytos aksiomos galiotų atrandant naujus dalykus; juk gamtos subtilumas daug kartų pranoksta įrodymo subtilumą.“ Nauji pojūčių duomenys verčia peržiūrėti logiką?

Na, bent jau pojūčių duomenims rinkti ir apdoroti reikia indukcijos – tokios loginės analizės, kurią naudodami nuo atskirų atvejų pereitume prie apibendrinto žinojimo. O tam būtina pažaboti ne tik pojūčius, bet ir protą: „Žmogaus protui reikia suteikti ne sparnus, bet veikiau šviną ir sunkį, kad jie suturėtų kiekvieną jo šuolį ir skrydį.“ Nes paliktas sau konkretaus žmogaus protas nėra nei nuoseklus, nei metodiškas, o veikiau linkęs blaškytis, fantazuoti ir nepastebėti savo paties ribotumo. Ypač jis linkęs nepastebėti savo išankstinių nuostatų, F. Bacono vadinamų stabais. Šie yra keturių rūšių: giminės, olos, aikštės ir teatro. Jie taip giliai įsišakniję į žmogiškąjį mąstymą, kad žmonės dažnai nė nepastebi, jog pažinimo procesas tampa ne informacijos rinkimu ir apdorojimu, bet atnašavimu tiems stabams. Todėl imantis pasaulio tyrinėjimo apie tų stabų egzistavimą pravartu prisiminti ir stengtis jų išvengti.

Giminės stabų pagrindas glūdi pačioje žmogaus proto prigimtyje. Manote, kad žmogus iš prigimties racionalus? Galbūt, bet veikiausiai tik tuomet, kai nereikia spręsti apie pasaulį. F. Baconas net neabejoja, jog žmogaus protas taip sukonstruotas, kad išorinio pasaulio atžvilgiu jis „yra tarsi nelygus daiktus atspindintis veidrodis, savo prigimties savybes įmaišantis į daiktų prigimtį ir tuo ją iškreipiantis ir nuspalvinantis“. Gal matematikoje žmogaus protas gali daug, bet štai pažįstant išorinį pasaulį polinkis į abstrakčius samprotavimus kenkia: užuot bandę suvokti tikrovę kaip nuolat kintančią daugybės konkrečių elementų sankaupą, žmonės skuba viską abstrahuoti, suvesti į bendrybes ir manyti, kad jos yra pastovios. Apdorodami pojūčių duomenis linkstame skubotai taikyti analogijas, grupuoti daiktus į grupes neatsižvelgdami į subtilius skirtumus (ir vien dėl to, kad sutvarkytas žinojimas gražesnis!).

Maža to, „žmogaus protą labiausiai veikia tie dalykai, kurie iš karto ir staiga gali jį priblokšti ir į jį įsibrauti, kurie paprastai užpildo ir įkvepia vaizduotę“. Todėl netikrų naujienų plitimas ir populiarumas F. Baconui jokios nuostabos nekeltų, juk giminės stabai – t. y. pati žmogaus proto sandara – užtikrina, kad „žmogus lengviau tiki tuo, ką linkęs laikyti esant teisinga. Todėl jis atmeta sunkius dalykus, nes neturi kantrybės tyrinėti; atmeta blaivius dalykus, nes jie sukausto viltį; gamtos gelmes – dėl prietaringumo; patyrimo šviesą – dėl išdidumo ir puikybės, kad neatrodytų, jog protas murdosi menkuose ir nepastoviuose dalykuose; neįprastas pažiūras dėl minios nuomonės“.

Greta visiems būdingų proto ydų esama ir asmeninių trūkumų. Juos F. Baconas vadina olos stabais, nes kiekvienas žmogus gyvena tarsi nuosavoje oloje, į kurią pažinimo šviesa krinta vis kitokiu kampu: „Taip atsitinka dėl kiekvienam būdingos asmeniškos ir atskiros prigimties arba dėl auklėjimo ir bendravimo su kitais, arba dėl knygų skaitymo ir autoritetų, kuriuos kas garbina ir jais žavisi, arba dėl įspūdžių skirtingumo, priklausančio nuo to, ar juos patiria išankstine nuostata ir polinkiais pasižyminti siela, ar šaltakraujiška ir rami, arba dėl kitų priežasčių – nes žmogaus dvasia (priklausomai nuo to, kaip atskirų žmonių ji sutvarkyta) yra nepastovus, apskritai painus ir tarsi nenuspėjamas dalykas.“

nuotrauka::1

Maža to, tuos savo asmeninius urvelius žmonės taip mėgsta, kad viską, kas juose pagaminta – tai yra visas idėjas, kurių autoriais save laiko, – mano esant neklaidinga. Ir nors gerai pagalvoję, gal tartume, kad tai ne visuomet tiesa, savikritikos juk dažnai pritrūksta, kaip ir suvokimo, kad pažinimo procese neretai pasiduodame charakterio įtakai, asmeniniams pomėgiams ir simpatijoms ar antipatijoms, užuot bandę laikytis nuosaikumo.

Tačiau labiausiai slegiantys F. Baconui atrodo aikštės stabai. Kas vyksta aikštėje? Nebūtinai ten stovi paminklai, svarbiau, kad ten verda gyvenimas, ten žmonės susirenka ir kalbasi. O kas čia, sakysite, blogo? Ogi tai, jog „žmonės tiki, kad jų protas valdo žodžius; bet atsitinka ir taip, kad žodžiai nukreipia savo jėgą prieš protą ir jį paveikia“. Žodžių reikšmės, pasak F. Bacono, nustatomos pagal minios supratimą. Ji, žinoma, nekoks arbitras, tačiau jos priimtos žodžių reikšmės ne tik sunkiai keičiasi, bet ir pačios diktuoja mąstymo būdus. Teiginiai „Iksas itin familiariai elgėsi su bendradarbe“ ir „Iksas seksualiai priekabiavo prie bendradarbės“ gali būti naudojami tai pačiai situacijai aprašyti, tačiau jie kuria visai kitokį tos situacijos suvokimą (atitinkamai ir skirtingas praktines reakcijas į ją). Todėl tapo įprasta ginčo pradžioje pasiūlyti susitarti dėl sąvokų. Esate girdėję tokį pasiūlymą? Bandėte kada nors taip padaryti?

Tokio sutarimo galimybe abejojo jau F. Baconas: „Apibrėžimai ir paaiškinimai, kuriais mokyti žmonės įpratę kai kuriuose dalykuose apsiginkluoti ir apsisaugoti, visiškai nieko nepadeda. Žodžiai tiesiog prievartauja protą, viską sumaišo ir skatina žmones be galo bergždžiai ginčytis bei prasimanyti.“ Ginčai dėl sąvokų tušti, nes situaciją matau būtent taip, kaip įvardiju („žodžiai prievartauja protą“), o bandymai ginču apsibrėžti sąvokas (tai yra įtikinti oponentą, kad mano sąvokos apibrėžimas yra geresnis nei jo) išties yra bandymai laimėti patį ginčą. Juk situacijos aprašymas kito sąvokomis ir reiškia, kad pralaimėjau – dėl ko dar ginčytis, kai priimu kitokią poziciją ir atsisakau savosios (olos stabai, beje, čia irgi priekaištingai kraipo galvomis).

Galiausiai teatro stabai, kylantys iš žmonių išpažįstamų filosofinių doktrinų. Juos F. Baconas taip vadina, nes „kiek yra priimta ar išrasta filosofinių sistemų, tiek sukurta ir suvaidinta komedijų, pateikiančių pramanytus ir scenai sugalvotus pasaulius“. Jei su palengvėjimu atsidusote, nes manotės jokios filosofijos neišpažįstantis, todėl jaučiatės nuo teatro stabų poveikio laisvas, tai be reikalo, nes tas pats galioja visoms intelektualinėms doktrinoms plačiausia prasme – „čia vėl turime omenyje ne tik ištisas filosofines sistemas, bet ir daugelį mokslo principų bei aksiomų, įsigalėjusių dėl tradicijos patiklumo ar nerūpestingumo“.

Jūsų gilus tikėjimas autoritetais, tradicija ar daugumos nuomone – juos pagarbiai apmąstant ir šį bei tą pridedant nuo savęs – ne tik neteikia jokio tikrai naujo žinojimo, bet ir neleidžia jo ieškoti. Dogmatizmas yra toks pat žinojimo priešas kaip ir skepsis. Tad ir vėl F. Baconas siūlo vidurio kelią – ne besąlygiškai viską priimti ar atmesti, bet kuo kruopščiau ištirti. Ir tik tuomet priimti.

[infogram id="1830d2be-2d41-471c-af18-f4b7ac523b3b" prefix="YZV" format="interactive" title="VK201803_VISUOMENE_KIRTIKLIS_bacon"]

Mažne iš pirmo žvilgsnio aišku, kad visų F. Bacono stabų poveikiai yra tarpusavyje glaudžiai susipynę. Analitiškai juos gal ir galima atskirti, tačiau praktiškai vargu ar lengva atpažinti, kur baigiasi žmogiškas polinkis skubėti daryti išvadas, nesurinkus pakankamai informacijos (F. Bacono priskirtas giminės stabams), ir kur prasideda asmeninio charakterio olos lemtas nenuoseklumas. Ką jau kalbėti apie kalbos įtakos pradžią ir pabaigą!

Kita vertus, F. Bacono stabų sąrašas iš esmės yra didžiųjų moderniojo mąstymo priešų sąrašas – tiek bendrasis žmonių giminės, tiek individualus tamsumas, prietaringumas ir polinkis į lengvatikystę, tuščios, niekuo nepagrįstos sąvokos, sukeliančios bergždžius ginčus, galiausiai nepasitikėjimas tradicija ir autoritetais. Modernusis patikimo pažinimo idealas – objektyvus žinojimas – ir kyla būtent iš visų šių priešų įveikos. Bet tai idealas. O tikrovė... O ką tikrovė? Tik nesakykite, kad jums vis vien, ko vertas jūsų turimas žinojimas. Nepatikėsiu.

Tad atrodo, kad F. Bacono pasergėjimai, į ką privalu atkreipti dėmesį renkant informaciją, geri, bet kaip ir daug kas – neblogai pamiršti. O gal juos vertėtų prisiminti ne tik susidūrus su netikromis naujienomis, bet ir visur, kur reikia surinkti informaciją kiek galima neutraliau, nepasiduodant proto aplaidumui, kalbos pinklėms ar autoriteto svoriui, – nuo informuoto sutikimo ar pasirinkimo iki santykių aiškinimosi.

Bepigu, sakysite, buvo tam F. Baconui XVII amžiuje, gyvenimo tempas buvo ne tas, o šiandien nėra tiek laiko ir kitų išteklių, kuriuos būtų galima tam skirti. Ir išties, nėra. O netikrų naujienų kūrėjai (ir ne tik jie) tai žino ir džiaugiasi.

F. Baconas cituojamas iš knygos Francis Bacon „Naujasis organonas“, Vilnius: „Pradai“, 2004.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kosmoso lenktynėse rusai toli atsiliko Premium 17

2014 m. balandį, kai dėl karo veiksmų Ukrainoje Rusijai buvo pradėtas taikyti pirmasis sankcijų paketas,...

Verslo klasė
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Kaip mokyti(s) laimės: ką gali padaryti mokytojas Premium

„Jei mokytojas moko apie vidines vertybes, jis ir pats turi jas praktikuoti“, – tokie Tibeto dvasinio lyderio...

Verslo klasė
2018.10.07
Hobis: keli augalai balkone gali tapti emocine atgaiva Premium

Žydinčiomis gėlėmis išpuoštame sode šnekučiavosi dvi moterys. Ant mažo bistro stiliaus stalelio stovėjo...

Verslo klasė
2018.10.06
Kūno ir sielos ryšiai: kas yra sveika gyvensena Premium

Senas posakis „sveikame kūne – sveika siela“ yra pernelyg gerai žinomas, kad keltų klausimų. Dažniausiai jį...

Verslo klasė
2018.09.30
Ekstremalus šaltis padeda atrasti naujų medžiagų Premium

Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ketterle tikrai žino, kas yra šaltis. Jo tyrimai leido dar labiau...

Verslo klasė
2018.09.29
Junckerio džiazas: paskutinė EK vadovo kalba Premium 2

Jei tai būtų vaidybinis filmas apie įtakingą pagyvenusį politiką, kuriam atėjo laikas trauktis iš scenos, jo...

Verslo klasė
2018.09.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau