Kodėl dailės kritikai nekenčia Damieno Hirsto

Publikuota: 2018-04-11
Damienas Hirstas Venecijos rūmuose rodė beveik 200 įvairaus dydžio skulptūrų ir objektų. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotr.
svg svg
Damienas Hirstas Venecijos rūmuose rodė beveik 200 įvairaus dydžio skulptūrų ir objektų. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotr.
 

Na, gerai. Ne visi nekenčia. Tekstų jūroje po pastarosios šio kontroversiškai vertinamo menininko parodos pasitaiko ir meilės salelių. Todėl kelionė į Damieno Hirsto pasaulį gali būti įdomi ne tik kaip pasakojimas apie ryškiausią praėjusių metų ir istorijoje brangiausią personalinę parodą.

Galbūt per ją pavyks papasakoti, kodėl dailės kritikai taip dažnai raukosi ten, kur publika krykštauja, ir atvirkščiai.

„Paroda Venecijoje yra neabejotinai viena blogiausių pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno parodų. Ji neperteikia jokių idėjų, yra estetiškai nyki ir migdomai nuobodi – reikia pripažinti, kad  paroda, kuri buvo kuriama 10 metų ir kainavo neskelbiamus milijonus dolerių, tokį rezultatą pasiekti nebuvo lengva“, – rašo dailės kritikas Andrew Russethas iš „The Artnews“. „Tai – ne meno paroda, o pardavimų salonas oligarchams“, – konstatuoja Tiernanas Morganas iš „Hyperallergic“, o „The Telegraph“ dailės kritikas nurodo, kad autorius parodoje „ambicijos trūkumą kompensuoja dydžiu, o kičą maskuoja aukštuoju menu“, ir linki parodai pasibaigus eksponatus grąžinti į jūros dugną. Ir kaip po tokių recenzijų nelėkti žiūrėti parodos? Žinoma, einame. Nors Venecijoje visada trūksta ir pinigų, ir laiko, o bilietas kainuoja 15 eurų ir rodoma ji net dvejuose rūmuose.

Hirstas ir jo karjera

Štai kaip D. Hirstą vaizduoja rašytojas Michelis Houellebecqas: „Perteikti Hirstą iš esmės buvo lengva: galėjai jį įsivaizduoti kaip brutalų ir cinišką vyruką, mąstantį maždaug taip: „šlamančiųjų turiu iki kaklo, tad man ant visų nusišikt“; taip pat buvo galima pavaizduoti jį kaip maištingą menininką (ir vėlgi turtingą), savo kūriniuose be atodairos plėtojantį kraupią mirties temą; galiausiai jo pilnakraujame veide buvo kai kas gniuždančio, tipiškai angliško, primenančio statistinį „Arsenalo“ aistruolį.“ Jis ne simpatiškas, bet ir ne nemalonus. Apsirengęs ne elegantiškai, bet ir ne prastai. Vienas turtingiausių menininkų pasaulyje – 2010 m. jo turtas siekė 215 mln. svarų.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

1991 m. jis į formaldehido pripildytą akvariumą įleido tigrinį ryklį, pavadino kūrinį „Fizinė mirties neįmanomybė gyvenančiojo sąmonėje“ ir tapo labai garsus. Vėliau buvo daugybė provokuojančių (pavyzdžiui, 2006 m. į stiklinį kubą jis įdėjo lervų, kurios greitai virto musėmis. Musės mito ten pat numesta karvės galvos mėsa. Vienos jų mirė, kitos toliau tęsė gyvenimo ciklą) arba tiesiog siaubingai brangių kūrinių (pavyzdžiui, 2007 m. kūrinys „Dėl Dievo meilės“ – žmogaus kaukolė, aplipdyta tūkstančiais deimantų, tad vien kūrinio savikaina siekė 15 mln. svarų). 2008 m. D. Hirstas atliko vieną žaviausių savo performansų – „Christie’s“ aukcione tiesiogiai, apeidamas visus tarpininkus, išstatė visą savo parodą. Bendras šio aukciono pardavimų rezultatas siekė 111 mln. svarų ir neabejotinai įėjo į meno rinkos istoriją. Bet ką tie protu nesuvokiami milijonai. Žaviausia čia yra tai, kad aukcionas vyko 2008 m. rugsėjo 15 d. – tą pačią, kai „Lehman Brothers“ paskelbė bankrotą.

nuotrauka::1

Paskui prasidėjusi ekonomikos krizė smarkiai kirto ir meno rinkai, neaplenkė ji net D. Hirsto. Nuo to laiko 10 metų menininkas nerengė jokios didesnės parodos. Ir štai, 2017-aisiais jis sugrįžo. Vieni sako – kaip Titanas, kiti – kaip nevykėlis. Bet kokiu atveju – garsiai ir brangiai. Paroda „Lobiai iš sudužusio laivo „Neįtikėtina“ („Treasures from the Wreck of the Unbelievable“) atidaryta Venecijoje tuo pat metu, kai ten vyksta tradicinė Venecijos bienalė. 2017 m. bienalės lankytojų skaičius viršijo 600 tūkst., tikėtina, kad maždaug tiek pat aplankė ir D. Hirsto parodą. Beveik 200 įvairaus dydžio skulptūrų ir objektų buvo rodomi dvejuose prašmatniuose Venecijos rūmuose (iš viso apie 54 tūkst. kv. m erdvėje). Gausybę eksponatų skirtingose vietose jungė viena istorija.

Paroda pasakoja istoriją

Parodos „Lobiai iš sudužusio laivo „Neįtikėtina“ lankytojams pasakojama maždaug tokia istorija.

2008 m. Rytų Afrikos krante rastos didžiulio laivo nuolaužos. Radinys patvirtino legendą apie Cifą Amotaną II, išlaisvintą vergą iš Antiochijos, gyvenusį I ir II mūsų eros amžiuose. Sumaniai pasinaudojęs buvusio šeimininko finansinėmis aferomis, buvęs vergas greitai įgijo didžiulius turtus. Išpaikintas savo galios jis ėmė kolekcionuoti artefaktus iš visų pasaulio kampelių. Galiausiai legendinė vergo kolekcija, kurią sudarė šedevrai, užsakyti kūriniai, kopijos, padirbiniai ir karo grobiai, turėjo keliauti į specialiai kolekcijai eksponuoti pastatytą didingą šventyklą. Tačiau ją gabenantis laivas „Apistos“ (iš senosios graikų kalbos verčiama kaip „Neįtikėtina“) nuskendo, o jo turinys nugrimzdo į mitų erdvę, palikęs tik pasakojimus apie ambicijas ir godumą, prabangą ir aroganciją. Po dviejų tūkstančių metų lobis buvo surastas, iškeltas į paviršių ir dabar pristatomas publikai.

Ši istorija ir objektų aprašai dėstomi santūriu moksliniu stiliumi. Ekspozicija taip pat primena muziejinę. Žiūrovus pasitinka įspūdingas filmas, kuriame rodomi lobio gelbėjimo darbai, eksponuojamos efektingos konkrečių kūrinių nuotraukos po vandeniu. Kiekvienas parodos objektas atliktas trimis versijomis: pirmoje kūrinys atrodo lyg ką tik ištrauktas iš vandens – aplipęs koralais ir kitokiais vandens gyviais, antroje – saikingai aptrupėjęs, lyg ką tik iš konservatorių dirbtuvės, ir trečioje – it nauja, moderni muziejinė reprodukcija. Dažniausiai eksponuojamas kuris nors vienas iš variantų, kartais – visi trys. Nors koralai netikri (tapyti ant bronzos), visos kitos brangios medžiagos – bronza, Kararos marmuras, malachitas, uolų kristalai, auksas, sidabras, rubinai, perlai ir smaragdai – kuo tikriausios. Šios medžiagos pinasi į dar keistesnį siužetinį kokteilį.

Parodoje dalyvauja mitologiniai, religiniai herojai, simboliai ir brangenybės iš viso pasaulio ir įvairiausių laikotarpių. Kaunasi mitologinė Hidra ir hinduizmo deivė Kali, medituoja nefritinis Buda, spindi Achilo skydas, į Venecijos vandenis iš balkono žvelgia vienaragio kaukolė, tyli deivė Ištarė ir Egipto princesė Taducheba, labai primenanti dainininkę Rihanną. Netoliese, žiūrėk, kažką veikia mokslininkų išvesta beplaukė pelė ir šypsosi Peliukas Mikis. Vienas publikos numylėtinių – aštuoniolikos metrų aukščio demonas su dubeniu (bet be galvos), o daugybės monetų, papuošalų ir indų net nepradedi fotografuoti – nėra kada. Pasirodo parodoje ir pats D. Hirstas, skulptūroje vaizduojamas kaip Kolekcininkas, tarsi savo beprotiškus turtus vertingiems meno objektams ir brangiam šlamštui leidęs išlaisvintas vergas Cifas Amotanas II iš tiesų būtų jo paties portretas. Įžūlu? Šios parodos kontekste – pats tas.

Pinigai, idėjos ir nuobodulys 

Greičiausiai D. Hirstas net neabejojo, kad paroda sulauks daug blogų recenzijų. „Patekai į bėdą, jei tavęs visi nekenčia arba tave visi myli“, – sako jis. Nekenčiančiųjų vaidmenį dailės kritika atlieka jau gana seniai ir ne be priežasties. Konservatyviame meno lauke žaidėjai keičiasi retai ir grandinė, kurią sudaro menininkas, kritikas, pardavėjas, pirkėjas, atrodo esanti gana patikima. Kurdamas savo karjerą D. Hirstas sugebėjo apeiti dailės kritikus ir iš karto įpuolė ne į meno žinovų, bet į turtingiausių kolekcininkų glėbį. Tai pripažįsta ir jis pats: „Atsidūriau pasaulyje, kur visi tie vaikinai iš draudimo fondų ėmė tapti milijardieriais ir visi pirko viską, kad ir ką sukurčiau. Esant tokiai padėčiai meną kurti gana sunku. Viskas daug paprasčiau, kai tavo meno neperka. O aš jaučiausi kiek beprotiškai – tik pradedu kurti dar vieną paveikslą iš taškų, ir atsiranda norintis jį pirkti, tuomet pradedu kitą paveikslą iš taškų, ir jį jau vėl kas nors perka.“ Tai kas, kad dailės kritikai paniekinamai atsiliepia apie bene visus jo kuriamus paveikslus – ar jie būtų iš taškų, ar iš drugelių. Už juos vis tiek mokami šimtai tūkstančių svarų. Ir kritikų ambicijos čia nėra didžiausia problema. Blogiausia, kad tokioje situacijoje vienintele meno verte tampa pinigai, grandinė sutrumpėja iki poros narelių, ir žaidimas pasidaro nebeįdomus.

Kalbant konkrečiai apie šią parodą, bene dažniausiai kritikai minėjo idėjų badą ir nuobodulį. Paradoksalu, tačiau iš žiūrovų girdimi komplimentai dažniausiai sukosi apie „žiauriai fainą idėją“ ir tai, kad šiuolaikinio meno parodoje pagaliau įdomu. Tokia priešprieša susidaro dėl skirtingo geros idėjos ir įdomumo suvokimo.

nuotrauka::2

Taip, parodos istorija intriguoja ir įtraukia. Tačiau savo intriga ir jos sprendimu ji labiau primena tipinį holivudinį veiksmo filmą, kurio pradžioje sukurta intriga galiausiai virsta į dinamišką, margą veiksmą, kurį stebint galvoti tiesiog nebelieka nei noro, nei laiko. Charakterių įvairovė ir mirgančios faktūros parodoje užburia. Tačiau dailės kritikas parodose pratęs apibendrinti ir ieškoti menininko iškeltų problemų. Taip, nuskendusio laivo lobį eksponuoti skęstančiame mieste – gražus žingsnis. Taip, kičui artimas parodos margumas dera prie 20 mln. nerūpestingų turistų per metus sutraukiančio miesto. Tačiau kokia gilesnė viso šio šou potekstė? Muziejų, o gal jų lankytojų kritika? Tokiu atveju lieka neaišku, ką ekspozicijoje daro šiuolaikiniai artefaktai, kurie įneša daugiau įdomumo, tačiau trukdo pseudomuziejinei, pseudomokslinei visumai. Vartotojų visuomenės, o gal – meno rinkai pasidavusio meno pasaulio kritika? Bet kam kritikuoti žaidimą, kurį pats pradėjai ir net nesiruoši nustoti žaisti, – juk eksponatų kokybė, brangios medžiagos neabejotinai orientuotos į turtingą kolekcininką. Pati sau prieštaraujanti, tarsi būtų pasimetusi savo pačios taisyklėse, paroda neišvengiamai kelia nuovargį, o galiausiai nuobodulį. Juk beveik 200 kūrinių sukurti naudojant tas pačias medžiagas ir tą pačią strategiją – savaip perkuriant ar interpretuojant įvairių kultūrų populiarius artefaktus iš mitų, tikėjimų ar kasdienybės.   

Kodėl tie kritikai negali tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis įtraukiančiais, brangiais vaizdiniais? Todėl, kad visuomenės atsipalaidavimu puikiai rūpinasi milžiniška, už meno lauką daug galingesnė pramogų industrija. Didelis biudžetas, garsūs herojai, įstabios dekoracijos – ši paroda žiūrovus vilioja tomis pačiomis priemonėmis kaip Holivudas. Kritikas įsitempia, nes nesupranta, kokia prasmė pramogų industrijos sėkmingai naudojamas strategijas taikyti meno lauke. Negalima smerkti D. Hirsto parodoje džiūgaujančių žiūrovų – pagaliau jie meno erdvėje jaučiasi linksminami, provokuojami tik grožiu (na, gal dar nuogybėmis) ir klausiami tik lengvų klausimų. Tačiau taip menas tampa dar viena lengvų pramogų rūšimi. Ar tikrai Vakarų pasauliui dar trūksta galvoti neverčiančių, niekur nevedančių linksmybių? Suprantama, kad ši tendencija neramina kritikus, kurie, kad ir kokie kartais pretenzingi būtų, vis dėlto yra meno ir žiūrovų pusėje.

Kita vertus, jau XX a. viduryje buvo girdėti perspėjimų, kad vienintelė sąlyga menui išlikti – tai jo uždarumas ir įsigilinimas į savo problemas bei medžiagas, atsiribojant nuo kitų meno žanrų ar aplinkos kontekstų. Tačiau vaizduojamasis menas seniausiai atsivėrė ne tik literatūrai, bet ir kinui, muzikai, mokslui, politikai ir kartu perėmė dalį jų strategijų. 2017 m. vasarą Venecijoje vykusioje parodoje  D. Hirstas plačiai atvėrė duris į Holivudą. Ar nuo to ims grimzti laivas, pavadinimu „Menas“? Mažai tikėtina. Ar keisis jo turinys? Kaip ir visais laikais, jis bus lygiai toks, kokio esame nusipelnę mes visi – tiek besilankantys parodose, tiek visiškai menu nesidomintys. Ir čia nieko nepakeis net patys budriausi  meno kritikai.    

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

„Avivos“ vadovė A. Blanc: einant aukštesnes pareigas, atsiranda atsakomybė pasisakyti dėl svarbių dalykų Premium

Britų draudimo bendrovės vadovė – apie kovą su seksizmu per visuotinį metinį susirinkimą, vaikystę...

Laisvalaikis
2022.06.25
Filantropas, mąstantis ne iki lubų, o iki dangaus Premium

Su Klemencu Agentu, verslininku ir mecenatu, susitarėme pasikalbėti vos Rusijai klastingai užpuolus Ukrainą.

Verslo klasė
2022.06.24
„Nordcurrent“ rinkodaros vadovas S. Stūrys: žaidimų industrija jau varžosi su pramonės gigantais Premium

Didžiausia Lietuvoje žaidimų kūrimo ir leidybos įmonė „Nordcurrent“ šiemet planuoja 110 mln. eurų apyvartą.

Inovacijos
2022.06.22
A. Petrošius: rekomendavome verslui nekalbėti Premium

Aidas Petrošius, žiniasklaidos stebėsenos ir komunikacijos tyrimų bendrovės „Mediaskopas“ verslo plėtros...

Rinkodara
2022.06.17
D. Radzevičius: žiniasklaida nemoka daryti verslo Premium 5

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius VŽ podkaste negaili kritikos žiniasklaidos...

Rinkodara
2022.06.15
Strateginė Xi Jinpingo klaida Premium

Kinijos oficiozas „Global Times“ skundėsi, kad Vakarai ne tik spaudžia Rusiją sankcijomis, dislokuoja vis...

Verslo aplinka
2022.06.12
Karas pagreitino verslo transformaciją  Premium

Sena malda „Apsaugok, Dieve, nuo maro, karo ir bado“ šiandien įgauna naują prasmę. 2020 m. prasidėjusi...

Finansai
2022.06.11
E. Leontjeva: stoka – lyg šokio partneris, kurį reikia pažinti Premium

Lietuvos laisvosios rinkos institutas išleido studiją „Valdžia prieš stoką: kaip tai keičia žmogų?“. Apie...

Verslo aplinka
2022.06.06
Neturėsime pinigų, jei apie juos nieko nesuprasime  Premium 1

Apie finansinį raštingumą Lietuvoje iki šiol buvo kalbama labai mažai. Pinigų arba turi, arba – ne. Apie tai,...

Verslo klasė
2022.06.04
Piniginė nauda skaldo pasaulio požiūrį į Rusiją Premium

Daugumos Vakarų šalių piliečiai yra linkę nutraukti ekonominius ryšius su Rusija dėl karo Ukrainoje, o Azijos...

Verslo aplinka
2022.06.02
Kunigas J. Sasnauskas: nėra gera gyventi neapykantoj Premium

Julius Sasnauskas, kunigas, rašytojas, sovietiniais metais kalėjęs už savo pažiūras ir „antitarybinę“ veiklą,...

Laisvalaikis
2022.06.01
Lietuvos vizija. Madagaskare ar debesyse? Premium

Organizacijos, užsiimančios didžiosiomis tendencijomis, teigia, kad spartėjantys technologiniai pokyčiai yra...

Laisvalaikis
2022.05.29
Suvalkų koridorius energetikoje Premium 12

Kalio jodidas – populiarumo aukštumas pasiekęs preparatas. Ir atomas, nuklotas rusų okupantų sukeltų...

Pramonė
2022.05.29
Elektromobilius – masėms! Premium 8

Europos automobilių parko jau šį dešimtmetį laukia neišvengiama elektrifikacija, kurią skatins fosilinius...

Automobiliai
2022.05.28
Skaičiai: užteršti ir švariausi Europos miestai Premium

Smulkiųjų kietųjų dalelių kiekis Europoje per pastarąjį dešimtmetį mažėjo, tačiau vis dar viršija...

Verslo klasė
2022.05.22
Eutanazijos vartai. Kaip suplanuoti mirties datą Premium

Kelionių maršrutuose netikėta kryptis – paskutinė gyvenimo stotelė. Žmonės, įpratę viską planuoti ir iki...

Laisvalaikis
2022.05.22
„VW Taigo“: kaip detalės keičia paveikslą Premium

Ne itin reikšmingais pokyčiais nuo „VW T-Cross“ besiskiriantis krosoveris sukuria visiškai naujo automobilio...

Automobiliai
2022.05.21
Putino bunkerio iliuzijos Premium 1

Kai leidai atimti savo laisves, esi apsuptas nemokšiškumo, buko banditizmo, skurdo, beširdiškumo ir...

Verslo aplinka
2022.05.21
Teisininkė: daugelis sutarčių dėl didėjančių kainų nebus įvykdytos. Reikia tartis Premium

Donata Lapėnienė, advokatų profesinės bendrijos „VIALEX Baltic“ partnerė, prognozuoja, jog dėl padidėjusių...

Verslo aplinka
2022.05.19
Stiklinė senjorams. Mecenatystės istorijos Premium

Kol Lietuvos visuomenėje veiklos iki galo neperėmė jau Nepriklausomybės metais gimusi ir užaugusi karta, vis...

Verslo klasė
2022.05.15

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku