Kodėl dailės kritikai nekenčia Damieno Hirsto

Publikuota: 2018-04-11
Damienas Hirstas Venecijos rūmuose rodė beveik 200 įvairaus dydžio skulptūrų ir objektų. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotr.
Damienas Hirstas Venecijos rūmuose rodė beveik 200 įvairaus dydžio skulptūrų ir objektų. Aistės Paulinos Virbickaitės nuotr.
 

Na, gerai. Ne visi nekenčia. Tekstų jūroje po pastarosios šio kontroversiškai vertinamo menininko parodos pasitaiko ir meilės salelių. Todėl kelionė į Damieno Hirsto pasaulį gali būti įdomi ne tik kaip pasakojimas apie ryškiausią praėjusių metų ir istorijoje brangiausią personalinę parodą.

Galbūt per ją pavyks papasakoti, kodėl dailės kritikai taip dažnai raukosi ten, kur publika krykštauja, ir atvirkščiai.

„Paroda Venecijoje yra neabejotinai viena blogiausių pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno parodų. Ji neperteikia jokių idėjų, yra estetiškai nyki ir migdomai nuobodi – reikia pripažinti, kad  paroda, kuri buvo kuriama 10 metų ir kainavo neskelbiamus milijonus dolerių, tokį rezultatą pasiekti nebuvo lengva“, – rašo dailės kritikas Andrew Russethas iš „The Artnews“. „Tai – ne meno paroda, o pardavimų salonas oligarchams“, – konstatuoja Tiernanas Morganas iš „Hyperallergic“, o „The Telegraph“ dailės kritikas nurodo, kad autorius parodoje „ambicijos trūkumą kompensuoja dydžiu, o kičą maskuoja aukštuoju menu“, ir linki parodai pasibaigus eksponatus grąžinti į jūros dugną. Ir kaip po tokių recenzijų nelėkti žiūrėti parodos? Žinoma, einame. Nors Venecijoje visada trūksta ir pinigų, ir laiko, o bilietas kainuoja 15 eurų ir rodoma ji net dvejuose rūmuose.

Hirstas ir jo karjera

Štai kaip D. Hirstą vaizduoja rašytojas Michelis Houellebecqas: „Perteikti Hirstą iš esmės buvo lengva: galėjai jį įsivaizduoti kaip brutalų ir cinišką vyruką, mąstantį maždaug taip: „šlamančiųjų turiu iki kaklo, tad man ant visų nusišikt“; taip pat buvo galima pavaizduoti jį kaip maištingą menininką (ir vėlgi turtingą), savo kūriniuose be atodairos plėtojantį kraupią mirties temą; galiausiai jo pilnakraujame veide buvo kai kas gniuždančio, tipiškai angliško, primenančio statistinį „Arsenalo“ aistruolį.“ Jis ne simpatiškas, bet ir ne nemalonus. Apsirengęs ne elegantiškai, bet ir ne prastai. Vienas turtingiausių menininkų pasaulyje – 2010 m. jo turtas siekė 215 mln. svarų.

1991 m. jis į formaldehido pripildytą akvariumą įleido tigrinį ryklį, pavadino kūrinį „Fizinė mirties neįmanomybė gyvenančiojo sąmonėje“ ir tapo labai garsus. Vėliau buvo daugybė provokuojančių (pavyzdžiui, 2006 m. į stiklinį kubą jis įdėjo lervų, kurios greitai virto musėmis. Musės mito ten pat numesta karvės galvos mėsa. Vienos jų mirė, kitos toliau tęsė gyvenimo ciklą) arba tiesiog siaubingai brangių kūrinių (pavyzdžiui, 2007 m. kūrinys „Dėl Dievo meilės“ – žmogaus kaukolė, aplipdyta tūkstančiais deimantų, tad vien kūrinio savikaina siekė 15 mln. svarų). 2008 m. D. Hirstas atliko vieną žaviausių savo performansų – „Christie’s“ aukcione tiesiogiai, apeidamas visus tarpininkus, išstatė visą savo parodą. Bendras šio aukciono pardavimų rezultatas siekė 111 mln. svarų ir neabejotinai įėjo į meno rinkos istoriją. Bet ką tie protu nesuvokiami milijonai. Žaviausia čia yra tai, kad aukcionas vyko 2008 m. rugsėjo 15 d. – tą pačią, kai „Lehman Brothers“ paskelbė bankrotą.

nuotrauka::1

Paskui prasidėjusi ekonomikos krizė smarkiai kirto ir meno rinkai, neaplenkė ji net D. Hirsto. Nuo to laiko 10 metų menininkas nerengė jokios didesnės parodos. Ir štai, 2017-aisiais jis sugrįžo. Vieni sako – kaip Titanas, kiti – kaip nevykėlis. Bet kokiu atveju – garsiai ir brangiai. Paroda „Lobiai iš sudužusio laivo „Neįtikėtina“ („Treasures from the Wreck of the Unbelievable“) atidaryta Venecijoje tuo pat metu, kai ten vyksta tradicinė Venecijos bienalė. 2017 m. bienalės lankytojų skaičius viršijo 600 tūkst., tikėtina, kad maždaug tiek pat aplankė ir D. Hirsto parodą. Beveik 200 įvairaus dydžio skulptūrų ir objektų buvo rodomi dvejuose prašmatniuose Venecijos rūmuose (iš viso apie 54 tūkst. kv. m erdvėje). Gausybę eksponatų skirtingose vietose jungė viena istorija.

Paroda pasakoja istoriją

Parodos „Lobiai iš sudužusio laivo „Neįtikėtina“ lankytojams pasakojama maždaug tokia istorija.

2008 m. Rytų Afrikos krante rastos didžiulio laivo nuolaužos. Radinys patvirtino legendą apie Cifą Amotaną II, išlaisvintą vergą iš Antiochijos, gyvenusį I ir II mūsų eros amžiuose. Sumaniai pasinaudojęs buvusio šeimininko finansinėmis aferomis, buvęs vergas greitai įgijo didžiulius turtus. Išpaikintas savo galios jis ėmė kolekcionuoti artefaktus iš visų pasaulio kampelių. Galiausiai legendinė vergo kolekcija, kurią sudarė šedevrai, užsakyti kūriniai, kopijos, padirbiniai ir karo grobiai, turėjo keliauti į specialiai kolekcijai eksponuoti pastatytą didingą šventyklą. Tačiau ją gabenantis laivas „Apistos“ (iš senosios graikų kalbos verčiama kaip „Neįtikėtina“) nuskendo, o jo turinys nugrimzdo į mitų erdvę, palikęs tik pasakojimus apie ambicijas ir godumą, prabangą ir aroganciją. Po dviejų tūkstančių metų lobis buvo surastas, iškeltas į paviršių ir dabar pristatomas publikai.

Ši istorija ir objektų aprašai dėstomi santūriu moksliniu stiliumi. Ekspozicija taip pat primena muziejinę. Žiūrovus pasitinka įspūdingas filmas, kuriame rodomi lobio gelbėjimo darbai, eksponuojamos efektingos konkrečių kūrinių nuotraukos po vandeniu. Kiekvienas parodos objektas atliktas trimis versijomis: pirmoje kūrinys atrodo lyg ką tik ištrauktas iš vandens – aplipęs koralais ir kitokiais vandens gyviais, antroje – saikingai aptrupėjęs, lyg ką tik iš konservatorių dirbtuvės, ir trečioje – it nauja, moderni muziejinė reprodukcija. Dažniausiai eksponuojamas kuris nors vienas iš variantų, kartais – visi trys. Nors koralai netikri (tapyti ant bronzos), visos kitos brangios medžiagos – bronza, Kararos marmuras, malachitas, uolų kristalai, auksas, sidabras, rubinai, perlai ir smaragdai – kuo tikriausios. Šios medžiagos pinasi į dar keistesnį siužetinį kokteilį.

Parodoje dalyvauja mitologiniai, religiniai herojai, simboliai ir brangenybės iš viso pasaulio ir įvairiausių laikotarpių. Kaunasi mitologinė Hidra ir hinduizmo deivė Kali, medituoja nefritinis Buda, spindi Achilo skydas, į Venecijos vandenis iš balkono žvelgia vienaragio kaukolė, tyli deivė Ištarė ir Egipto princesė Taducheba, labai primenanti dainininkę Rihanną. Netoliese, žiūrėk, kažką veikia mokslininkų išvesta beplaukė pelė ir šypsosi Peliukas Mikis. Vienas publikos numylėtinių – aštuoniolikos metrų aukščio demonas su dubeniu (bet be galvos), o daugybės monetų, papuošalų ir indų net nepradedi fotografuoti – nėra kada. Pasirodo parodoje ir pats D. Hirstas, skulptūroje vaizduojamas kaip Kolekcininkas, tarsi savo beprotiškus turtus vertingiems meno objektams ir brangiam šlamštui leidęs išlaisvintas vergas Cifas Amotanas II iš tiesų būtų jo paties portretas. Įžūlu? Šios parodos kontekste – pats tas.

Pinigai, idėjos ir nuobodulys 

Greičiausiai D. Hirstas net neabejojo, kad paroda sulauks daug blogų recenzijų. „Patekai į bėdą, jei tavęs visi nekenčia arba tave visi myli“, – sako jis. Nekenčiančiųjų vaidmenį dailės kritika atlieka jau gana seniai ir ne be priežasties. Konservatyviame meno lauke žaidėjai keičiasi retai ir grandinė, kurią sudaro menininkas, kritikas, pardavėjas, pirkėjas, atrodo esanti gana patikima. Kurdamas savo karjerą D. Hirstas sugebėjo apeiti dailės kritikus ir iš karto įpuolė ne į meno žinovų, bet į turtingiausių kolekcininkų glėbį. Tai pripažįsta ir jis pats: „Atsidūriau pasaulyje, kur visi tie vaikinai iš draudimo fondų ėmė tapti milijardieriais ir visi pirko viską, kad ir ką sukurčiau. Esant tokiai padėčiai meną kurti gana sunku. Viskas daug paprasčiau, kai tavo meno neperka. O aš jaučiausi kiek beprotiškai – tik pradedu kurti dar vieną paveikslą iš taškų, ir atsiranda norintis jį pirkti, tuomet pradedu kitą paveikslą iš taškų, ir jį jau vėl kas nors perka.“ Tai kas, kad dailės kritikai paniekinamai atsiliepia apie bene visus jo kuriamus paveikslus – ar jie būtų iš taškų, ar iš drugelių. Už juos vis tiek mokami šimtai tūkstančių svarų. Ir kritikų ambicijos čia nėra didžiausia problema. Blogiausia, kad tokioje situacijoje vienintele meno verte tampa pinigai, grandinė sutrumpėja iki poros narelių, ir žaidimas pasidaro nebeįdomus.

Kalbant konkrečiai apie šią parodą, bene dažniausiai kritikai minėjo idėjų badą ir nuobodulį. Paradoksalu, tačiau iš žiūrovų girdimi komplimentai dažniausiai sukosi apie „žiauriai fainą idėją“ ir tai, kad šiuolaikinio meno parodoje pagaliau įdomu. Tokia priešprieša susidaro dėl skirtingo geros idėjos ir įdomumo suvokimo.

nuotrauka::2

Taip, parodos istorija intriguoja ir įtraukia. Tačiau savo intriga ir jos sprendimu ji labiau primena tipinį holivudinį veiksmo filmą, kurio pradžioje sukurta intriga galiausiai virsta į dinamišką, margą veiksmą, kurį stebint galvoti tiesiog nebelieka nei noro, nei laiko. Charakterių įvairovė ir mirgančios faktūros parodoje užburia. Tačiau dailės kritikas parodose pratęs apibendrinti ir ieškoti menininko iškeltų problemų. Taip, nuskendusio laivo lobį eksponuoti skęstančiame mieste – gražus žingsnis. Taip, kičui artimas parodos margumas dera prie 20 mln. nerūpestingų turistų per metus sutraukiančio miesto. Tačiau kokia gilesnė viso šio šou potekstė? Muziejų, o gal jų lankytojų kritika? Tokiu atveju lieka neaišku, ką ekspozicijoje daro šiuolaikiniai artefaktai, kurie įneša daugiau įdomumo, tačiau trukdo pseudomuziejinei, pseudomokslinei visumai. Vartotojų visuomenės, o gal – meno rinkai pasidavusio meno pasaulio kritika? Bet kam kritikuoti žaidimą, kurį pats pradėjai ir net nesiruoši nustoti žaisti, – juk eksponatų kokybė, brangios medžiagos neabejotinai orientuotos į turtingą kolekcininką. Pati sau prieštaraujanti, tarsi būtų pasimetusi savo pačios taisyklėse, paroda neišvengiamai kelia nuovargį, o galiausiai nuobodulį. Juk beveik 200 kūrinių sukurti naudojant tas pačias medžiagas ir tą pačią strategiją – savaip perkuriant ar interpretuojant įvairių kultūrų populiarius artefaktus iš mitų, tikėjimų ar kasdienybės.   

Kodėl tie kritikai negali tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis įtraukiančiais, brangiais vaizdiniais? Todėl, kad visuomenės atsipalaidavimu puikiai rūpinasi milžiniška, už meno lauką daug galingesnė pramogų industrija. Didelis biudžetas, garsūs herojai, įstabios dekoracijos – ši paroda žiūrovus vilioja tomis pačiomis priemonėmis kaip Holivudas. Kritikas įsitempia, nes nesupranta, kokia prasmė pramogų industrijos sėkmingai naudojamas strategijas taikyti meno lauke. Negalima smerkti D. Hirsto parodoje džiūgaujančių žiūrovų – pagaliau jie meno erdvėje jaučiasi linksminami, provokuojami tik grožiu (na, gal dar nuogybėmis) ir klausiami tik lengvų klausimų. Tačiau taip menas tampa dar viena lengvų pramogų rūšimi. Ar tikrai Vakarų pasauliui dar trūksta galvoti neverčiančių, niekur nevedančių linksmybių? Suprantama, kad ši tendencija neramina kritikus, kurie, kad ir kokie kartais pretenzingi būtų, vis dėlto yra meno ir žiūrovų pusėje.

Kita vertus, jau XX a. viduryje buvo girdėti perspėjimų, kad vienintelė sąlyga menui išlikti – tai jo uždarumas ir įsigilinimas į savo problemas bei medžiagas, atsiribojant nuo kitų meno žanrų ar aplinkos kontekstų. Tačiau vaizduojamasis menas seniausiai atsivėrė ne tik literatūrai, bet ir kinui, muzikai, mokslui, politikai ir kartu perėmė dalį jų strategijų. 2017 m. vasarą Venecijoje vykusioje parodoje  D. Hirstas plačiai atvėrė duris į Holivudą. Ar nuo to ims grimzti laivas, pavadinimu „Menas“? Mažai tikėtina. Ar keisis jo turinys? Kaip ir visais laikais, jis bus lygiai toks, kokio esame nusipelnę mes visi – tiek besilankantys parodose, tiek visiškai menu nesidomintys. Ir čia nieko nepakeis net patys budriausi  meno kritikai.    

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kosmoso lenktynėse rusai toli atsiliko Premium 16

2014 m. balandį, kai dėl karo veiksmų Ukrainoje Rusijai buvo pradėtas taikyti pirmasis sankcijų paketas,...

Verslo klasė
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Kaip mokyti(s) laimės: ką gali padaryti mokytojas Premium

„Jei mokytojas moko apie vidines vertybes, jis ir pats turi jas praktikuoti“, – tokie Tibeto dvasinio lyderio...

Verslo klasė
2018.10.07
Hobis: keli augalai balkone gali tapti emocine atgaiva Premium

Žydinčiomis gėlėmis išpuoštame sode šnekučiavosi dvi moterys. Ant mažo bistro stiliaus stalelio stovėjo...

Verslo klasė
2018.10.06
Kūno ir sielos ryšiai: kas yra sveika gyvensena Premium

Senas posakis „sveikame kūne – sveika siela“ yra pernelyg gerai žinomas, kad keltų klausimų. Dažniausiai jį...

Verslo klasė
2018.09.30
Ekstremalus šaltis padeda atrasti naujų medžiagų Premium

Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ketterle tikrai žino, kas yra šaltis. Jo tyrimai leido dar labiau...

Verslo klasė
2018.09.29
Junckerio džiazas: paskutinė EK vadovo kalba Premium 2

Jei tai būtų vaidybinis filmas apie įtakingą pagyvenusį politiką, kuriam atėjo laikas trauktis iš scenos, jo...

Verslo klasė
2018.09.28
Jūsų namai toli nuo namų: kaip atsirado šiuolaikiniai viešbučiai Premium

Laikinos poilsio ir nakvynės užeigos, skirtos keliauninkams, egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir...

Verslo klasė
2018.09.23

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau