Vaikėjanti visuomenė: nesuaugusiųjų kaprizai

Publikuota: 2018-03-31
Naujojo karo esminiai bruožai – nepastovumas, netikrumas, sudėtingumas ir dviprasmiškumas. „Reuters“ nuotr.
Naujojo karo esminiai bruožai – nepastovumas, netikrumas, sudėtingumas ir dviprasmiškumas. „Reuters“ nuotr.
 

Didžiųjų valstybių prezidentai pastaraisiais metais stebina samurajiškais sprendimais. Vis dėlto politiniai lyderiai galėtų daug ko pasimokyti ir iš karių, ir iš japonų. Pavyzdžiui, suaugti ir sutramdyti savo kaprizus.

2017 m. birželio 1 d. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad JAV traukiasi iš Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos. D. Trumpo pirmtako Baracko Obamos po sunkių derybų su Pekinu pasiektas ir 196 valstybių pasirašytas susitarimas, įpareigojęs valstybes mažinti atmosferos taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, buvo lengva ranka suplėšytas ir išmestas į šiukšliadėžę. Prezidentas parodė, kad kitų vaikų žaislai jam neįdomūs. O ir dažni pareiškimai tviteryje bei kitose medijose labiau primena nuskriausto vaiko elgesį, bet ne solidaus solidžios valstybės lyderio veiksmus. Beje, tai galima nesunkiai pastebėti ir analizuojant neverbalinį elgesį, emocijų išraiškas.

O štai Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong-unas nori tokių žaislų, kokius turi kiti berniukai. Šiaurės Korėjos branduolinė programa įgauna pagreitį ir apie naujus bandymus per žiniasklaidos priemones girdime vis dažniau. JAV lyg ir imasi iniciatyvos, tačiau, kaip kažkas sakė viešojoje erdvėje, įkrėsti košės nebūtų sunku, bet, kaip ir kieme, niekas nenori mušti vaiko, turinčio negalią.

Rusija per daug nesukdama sau galvos užėmė Krymą ir kariauja Rytų Ukrainoje. Žuvusiųjų skaičius jau įžengė į keliolikos tūkstančių zoną, tačiau Rusijai tai nieko tokio, nes ji kariauja šiuolaikinį karą – neapibrėžtą, kompleksišką, dviprasmišką. Kaip teigiama JAV kariuomenės specialistų VUCA (angl. volatility, uncertainty, complexity and ambiguity – nepastovumas, netikrumas, sudėtingumas ir dviprasmiškumas) koncepcijoje apie naująjį karą, tai iškreipia situaciją, joje niekas neaišku, o tai reiškia, kad ir už padarinius niekas neatsako.

Šios trys istorijos turi bendrą bruožą – jos kyla iš atsakomybės trūkumo ir (ar) nesugebėjimo (nemokėjimo) (nu)matyti (įvertinti) savo veiksmų padarinių. Praėjusiame numeryje rašiau apie neapibrėžtumą, Y ir Z kartas, į darbo rinką ateinančius „millennials“, kuriems trūksta atsakomybės jausmo (taip mano vyresni). Tačiau D. Trumpo ar Vladimiro Putino „millennials“ tikrai nepavadinsi. Tad kur čia slypi problema?

Visuomenės atsakomybės įsikūnijimas

Politinė lyderystė nėra tik asmeninė atsakomybė. Politinis lyderis yra figūra, reprezentuojanti kolektyvinę atsakomybę. Su šūkiu „Pirmiausia Amerika“ prezidentu tapęs D. Trumpas negali elgtis kitaip. Natūralu, kad jis atstovauja „Pitsburgui, o ne Paryžiui“ (nors neretai atrodo, kad labiau savo ambicijoms). Jis yra žmogus, savo sprendimais turintis įkūnyti visuomenės dvasią. Lygiai taip pat V. Putinas daro tai, kas jam padeda išlaikyti autoritetą visuomenėje ir išlikti valdžioje. Iš to, ką žinome apie Šiaurės Korėją, gal tik ten atsakomybė yra vieno lyderio rankose, o ir dėl visuomenės atsakomybės egzistavimo dar galima diskutuoti.

nuotrauka::1

Taigi tokie politinių lyderių sprendimai atsiranda ne tik dėl pačių asmenybių norų ir siekių, bet ir dėl atsakomybės trūkumo visuomenėse, kurioms jie vadovauja. Atsakomybės trūkumas yra vienas esminių infantilų visuomenės bruožų. Tokiai visuomenei svarbi tik ji pati, ji nemato daugiau ir toliau savo nosies. Ilgojoje perspektyvoje atsirandantys tokios visuomenės veiksmų padariniai jai ne tik nerūpi, bet ir, ko gero, nėra suvokiami. Tiesa, kai kurios visuomenės, net būdamos šiuolaikinės ir modernios, sugeba ritualizuoti procesus, leidžiančius įžengti į suaugystės laikotarpį. Tai gerokai palengvina jų egzistavimą.

„Aiškumo ritualas“

Turbūt geriausias vaistas nuo infantilizacijos yra aiškumas, apibrėžtumas ir padarinių suvokimas: kas esu, koks mano vaidmuo visuomenėje, už ką esu atsakingas, kas nutiks tiek sėkmės, tiek nesėkmės atveju, kas ir kaip bus, jei pasielgsiu vienaip ar kitaip. Juolab kad aiškumas svarbus ne tik visuomenėms, bet ir individams. Pavyzdžiui, islamas yra greičiausiai auganti religija JAV kalėjimuose, ko gero, vien dėl to, kad ji viską apibrėžia – kas gerai, kas blogai. Aiškumas patraukia, ypač žmones, kuriems jo gyvenime labai trūko.

Pirmykštėse bendruomenėse, kaip ir kai kuriose visuomenėse, iki šiol aiškumą suteikia iniciacija. Iniciacija – ritualas, per kurį berniukai tampa vyrais. Tūkstančius metų lytis buvo viena svarbiausių ypatybių, lemiančių vietą visuomenėje. Socialinės lyties aspektas buvo ne ką mažiau svarbus nei fiziologinės, nes apibrėždavo ne tik individo vaidmenį visuomenėje, bet iš dalies pakeisdavo ir visuomenės padėtį.

Beveik visose tautose iniciacija buvo skausmingas ir ilgai trunkantis ritualas, kurio pagrindą sudarydavo fiziniai išbandymai, dažnai net su ne itin pavojingais, bet skausmingais kūno žalojimais. Perėjęs šiuos išbandymus paauglys, mamos sūnelis, tapdavo vyru – kariu arba medžiotoju. Be jokios abejonės, tapimas vyru nėra susijęs tik su profesijos priskyrimu. Visa iniciacijos esmė – priimti berniuką į suaugusiųjų pasaulį ir patikėti jam atsakomybes: bendruomenės gerovę, šeimos saugumą ir kt.

Tokių iniciacijos ritualų, kokius atlikdavo Šiaurės Amerikos indėnai ar Spartos gyventojai, jau ne vieną amžių nebėra. Tačiau dar ne taip seniai karo tarnyba buvo privaloma daugelyje šalių ir tai leido jauniems vyrams tą ritualą atlikti. Anksčiau juokais buvo sakoma, kad vyrai išmoksta kojines išsiskalbti ir sagas įsisiūti, tačiau kariuomenėje vyras gauna kur kas daugiau. Tarkime, kai kuris nors karys, bėgdamas 10 kilometrų krosą su 30 kilogramų ekipuote ir dujokauke esant 20 laipsnių šalčiui, pavargęs priguldavo, bendražygiai, kol jis ilsėdavosi, darydavo atsispaudimus. Natūralu, jog vyras stengsis iš paskutiniųjų, kad jo tarnybos draugai nekentėtų. Tai ne kas kita kaip atsakomybė už kitus ir savo veiksmų padarinių suvokimas, vėliau pereinantys į šeimą, darbą ir kitas civilinio gyvenimo sritis.

nuotrauka::2

Deja, XXI a. Vakarų pasaulis nesukūrė kitos institucijos, galinčios užpildyti iniciacijos ritualo būtinybę. Tokios institucijos kaip mokykla ar universitetas nesuteikia iniciacijos, nes jose nėra tarnystės, nelabai daug ir pasirinkimo bei atsakomybės už savo pasirinkimus.

Urbanizacija lėmė tai, kad Vakarų pasaulis nusikratė ritualų kaip perteklinio dalyko. Prie to nemažai pasidarbavo ir tėvai, ypač mamos, lepindamos savo sūnus ir jų gailėdamos. Tačiau Tolimieji Rytai, Azijos šalys išlaikė nemažai tradicijų, leidžiančių per kai kuriuos ritualus atlikti ir iniciaciją. Kovos menai yra masinis reiškinys Tolimuosiuose Rytuose. Norint gauti aukštesnio lygio diržą, būtina ne tik atlikti tam tikrus ritualus, bet ir atitikti mokymosi pakopą, o tai užtrunka konkretų metų skaičių, kuris dažniausiai būna vienodas visiems. Dėl šios priežasties visi tokio paties amžiaus berniukai vienu metu gaudami juodąjį diržą tampa vyrais. Iniciacijos kompensacijos apraiškų galime matyti ir Vakarų pasaulyje. Ko gero, neatsitiktinai vis populiarėja maratonų bėgimas, barzdų auginimas. Tai gali būti siejama ir su vyriškumo siekiu.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti plataus spektro visuomenės problema, tai ne visai tiesa. Tie patys ritualizavimo modeliai siekiant ugdyti atsakomybę buvo naudojami ir amatuose – ankstyvosiose verslų apraiškose.

Meistro kelias ir šventė

Viduramžiais amatininku norintis tapti jaunuolis turėjo keliolika metų patarnauti meistrui – valyti patalpas, nešioti daiktus ir daryti kitus dalykus, kurie niekaip nesusiję su būsima profesija. Tik vėliau meistras imdavo mokyti jaunuolį amato paslapčių. Tai laikyta ne išnaudojimu, o mokymusi pagarbos to žmogaus profesijai, drauge ir atsakomybės – prastu darbu nedaryti gėdos amatui. Tai būdavo ir rimtas išbandymas, siekiant patikrinti, ar tikrai mokinys nori verstis būtent tokiu amatu. Tik vėliau jaunuolis laikydavo egzaminą iš dviejų dalių – per pirmąją turėjo nukopijuoti pateiktą daiktą, parodyti įgūdį valdyti įrankius ir medžiagas, o per antrąją dalį sukurti savo gaminį. Tokia savotiška meistro „dedovščina“ gali būti laikoma iniciacija, per kurią mokinys tampa meistru.

Šiuolaikinėje įmonėje pereinant į naujas pareigas galima puikiai išnaudoti iniciacijos mechanizmą. Tereikia kūrybiškai pažiūrėti į patį procesą. Ritualizuojant perėjimą į naujas pareigas geram darbuotojui galima suorganizuoti „įšventinimą“ į naujo lygio žaidėjus. Pavyzdžiui, kariuomenėje keičiantis bataliono vadui senasis vadas perduoda vėliavą naujam. O kodėl savo ceremonijos negali turėti cecho meistru tampantis bendrovės darbininkas? Tai būtų ritualizuotas priėmimas į meistrų gildiją. Arba kai meistras, išmokęs visų reikalingų dalykų ir išlaikęs egzaminus, tampa cecho vadovu, jis „įšventinamas“ į vadovų gildiją su visokeriopu kitų vadovų, ypač pirmųjų įmonės asmenų, pagerbimu. Toks ritualas naudingas visose mentorystės programose, kurių vis dažniau imasi Lietuvos bendrovės.

Įmonėje karjeros kelias taip pat turėtų būti aiškus, kaip ir iniciacijos laikas. Verslo pasaulyje iniciacija tarp karjeros posūkių ypač akivaizdi Japonijoje. Norėdamas pereiti iš vienų pareigų į kitas, turi mokytis, maždaug žinai, kiek laiko tai užtruks ir po kiek metų, tikėtina, būsi cecho vadovas ar departamento direktorius. Aiški struktūra ir karjeros lygiai leidžia suvokti, ką turi mokėti, kad tau būtų patikėtos atsakomybės. Dėl to retai kada pamatysi didelėms japoniškoms bendrovėms vadovaujantį trisdešimtmetį.

Vakarų pasaulyje tai visiškai normalu, nes karjera dažniau susieta ne su žiniomis, o su ambicijomis: pirmiausia gauni pareigas, o jau paskui mokaisi, kaip prisiimti priskirtas atsakomybes. Tai dažna situacija Vakarų ir lietuviškose organizacijose. Ilgus metus bendrovėje dirbęs specialistas, išėjus vadovui, pats tampa vadovu ir nežino, ką daryti, – juk jis tik savo funkcijas atliekantis specialistas. Iniciacijos jis neturėjo, atsakomybės primestos, jam nelabai suprantant, ką ir kaip teks veikti, o ne įgytos ar išmoktos. Darbuotojas arba greitai persiorientuoja, nors tai ne taip dažnai sėkmingai įgyvendinama, nes naujai iškeptam vadovui tenka per daug visko išmokti, arba „sudega“.

Idealiu atveju turi būti aiškus perėjimo iš vienų pareigų į kitas mechanizmas. Kaip ir kompiuteriniame žaidime, darbuotojas turėtų mokytis, tobulėti ir bandyti pereiti į kitą lygį. Kartą nepavyko? Nieko tokio – bandyk dar. Žinoma, gyvybių skaičius neturėtų būti begalinis, nes tai kirstųsi su atsakomybės koncepcija. Tačiau atsakomybė turi būti pamažu auginama, darbuotojui turi būti parodoma, ką jis daro blogai, patariama, leidžiama klysti atliekant mažas užduotis, nes tik taip jis išmoks numatyti savo veiksmų padarinius.

Vadovų „cecho“ iniciacija

Tokia ritualizuota iniciacija labai naudinga ir aukščiausio lygio vadovams, ypač jeigu bendrovės galva nusprendžia įtraukti padalinių vadovus į organizacijos valdymą. Tikėtis, kad padalinio vadovas iškart savaime taps ne tik funkcijos vadovu, matančiu tik savo siaurą sritį, bet ir tokiu, kuris žiūri ir mato gerokai plačiau ir išsamiau, vargu ar verta – tam reikia bent poros metų. Tokiai komandai reikalinga iniciacija, kuri būtų grupės kompasas, padedantis susigaudyti šiuolaikiniame neapibrėžtame VUCA pasaulyje ir gerokai padidinantis vadovų komandos darbo rezultatyvumą bei efektyvumą. Iniciacija padeda vadovų kolektyvui nebežaisti vaikiškų kiemo žaidimų, bandant įrodyti vienas kitam, kuris geresnis, stipresnis ar šiaip „fainesnis“, o tapti solidžia ir brandžia suaugusių, atsakingų žmonių komanda, sėkmingai vedančia savo organizaciją sutartų tikslų ir vizijos link.

Visgi pati tikriausia iniciacija yra startuolio kūrimas, nes prisiimama visa atsakomybė ir reikia gerokai kančios, kad pereitum iš specialisto į verslininko lygmenį. Nors tai nėra geriausias būdas mokytis, tai „millennials“ bruožas – pakeisti pasaulį bet kokia kaina, nes tik tai prasminga ir tik dėl to verta dirbti.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Kosmoso lenktynėse rusai toli atsiliko Premium 17

2014 m. balandį, kai dėl karo veiksmų Ukrainoje Rusijai buvo pradėtas taikyti pirmasis sankcijų paketas,...

Verslo klasė
2018.10.14
Biuro mados: „Mr. Gorbachev, break these office walls!“ Premium

Kai keliaujant į Budejovicus buvo pavogtas leitenanto Lukašo lagaminas, Šveikas konstatavo: „Stotyse vogė ir...

Verslo klasė
2018.10.14
Dvidešimt tūkstančių kiaušinių ikonoms ir maldai Premium 1

Cerovani gyvenvietė netoli Tbilisio atsirado prieš dešimt metų, po penkių dienų karo. Pabėgėliams...

Verslo klasė
2018.10.13
Kaip mokyti(s) laimės: ką gali padaryti mokytojas Premium

„Jei mokytojas moko apie vidines vertybes, jis ir pats turi jas praktikuoti“, – tokie Tibeto dvasinio lyderio...

Verslo klasė
2018.10.07
Hobis: keli augalai balkone gali tapti emocine atgaiva Premium

Žydinčiomis gėlėmis išpuoštame sode šnekučiavosi dvi moterys. Ant mažo bistro stiliaus stalelio stovėjo...

Verslo klasė
2018.10.06
Kūno ir sielos ryšiai: kas yra sveika gyvensena Premium

Senas posakis „sveikame kūne – sveika siela“ yra pernelyg gerai žinomas, kad keltų klausimų. Dažniausiai jį...

Verslo klasė
2018.09.30
Ekstremalus šaltis padeda atrasti naujų medžiagų Premium

Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ketterle tikrai žino, kas yra šaltis. Jo tyrimai leido dar labiau...

Verslo klasė
2018.09.29
Junckerio džiazas: paskutinė EK vadovo kalba Premium 2

Jei tai būtų vaidybinis filmas apie įtakingą pagyvenusį politiką, kuriam atėjo laikas trauktis iš scenos, jo...

Verslo klasė
2018.09.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau