E. Parulskis: bitkoinas kaip konceptualusis menas

Publikuota: 2018-02-10
Andreaso Gursky nuotrauka „Rhein II“ „Christies“ aukcione 2013 m. buvo parduota už keturis su puse milijono dolerių. "Tate Gallery" nuotr.
Andreaso Gursky nuotrauka „Rhein II“ „Christies“ aukcione 2013 m. buvo parduota už keturis su puse milijono dolerių. "Tate Gallery" nuotr.
 

Pasirodo, tai tiesa – nuspėti ką nors įvyksiant yra malonu. Ir net sukelia norą pasigirti. Kai Aliaksandras Lukašenka gruodžio pabaigoje paskelbė apie skaitmeninio verslo revoliuciją Baltarusijoje, nedelsdamas nusiunčiau naujienos nuorodą „Verslo klasės“ redaktoriui ir įžūliai priminiau, kad maždaug viską jau aprašiau savo lapkričio skiltyje.

Na, galiu prisipažinti, kad, siųsdamas nuorodą, gana tiesmukai reikalavau pagyrimo ir net (atrodo) jį gavau. Šia proga priminsiu kontekstą: trumpo apsakymo „Kelionių vadovas: Šumsko žaluma“ herojai nuvažiuoja į Pietryčių Lietuvos miestelį ir ten netikėtai patenka į bitkoinų kasimo fermos atidarymą. Fermai elektrą nemokamai tiekia Astravo branduolinė elektrinė, nes Baltarusijoje kriptovaliutos jau virtusios valstybiniu reikalu, o eurosąjunginis Šumskas tampa vartais į kapitalizmą.

Realybėje A. Lukašenka pasirašė Skaitmeninės ekonomikos vystymo dekretą ir jį pakomentavo maždaug taip: „Yra žmonių, kurie visa tai supranta, jei pavyks – gerai, jei ne – aš žinau, kieno galvos lėks.“ Kitaip tariant, Baltarusijos prezidentas, kaip ir daugybė žmonių pasaulyje, nelabai supranta, kas vyksta, bet tiki, kad tai gali būti naudinga.

Vieną kriptovaliutinio nesupratingumo pavyzdžių atradau jau lietuviško dienraščio verslo skyriuje. Ten sausio pradžioje komentuojant bitkoinų kurso šuolį klausiama, kas lėmė, kad „dalis žmonių pradėjo nebepasitikėti doleriais, eurais ar Japonijos jenomis ir renkasi pinigus, kuriems valstybės ar centriniai bankai negali daryti jokios įtakos?“ („Net didžiausi entuziastai vieno dalyko apie kriptovaliutų upes neslepia“, lrytas.lt, 2018 m. sausio 4 d.). Klausimas blogas, nes kriptovaliutų rinkos dalyviai įprastomis valiutomis tebepasitiki. Net atvirkščiai: jiems naujų pinigų deklaruojamos vertybės – anonimiškumas, patikimumas, ta pati decentralizacija – nėra ypač svarbios, o pagrindinis tikslas nesudėtingas: suspėti laiku parduoti ir laiku nusipirkti ir  gauti už tai konservatyviųjų dolerių, eurų ir jenų.

Šitas riktas man priminė meno rinkos tyrinėtojo Olavo Velthuiso aprašytą istoriją. Jis kelias valandas kalbino galerininką, bandydamas išgauti iš jo bent šiokių tokių duomenų apie galerijos verslo modelį ir kainodarą. Tas galerininkas (kaip ir daugelis kitų) aiškino apie savo kilnią misiją, meilę menui, meilę menininkams, norą atnešti dailę žinovams ir nė žodžio neištarė apie kainas ir pinigus. Galiausiai O. Velthuisas nusprendė baigti interviu ir net užraukti visą tyrimą. Galerininkas pakvietė kalbintoją atšvęsti darbo dienos pabaigos į gyvenamąją galerijos dalį ir su didžiuliu pasimėgavimu jam aprodė savo privačią kolekciją, vardydamas su menkiausiomis detalėmis, kada ir už kiek nusipirko, išmainė ar gavo dovanų paveikslus ir kiek jie galėtų kainuoti (smarkiai, labai smarkiai daugiau, be abejo) dabar. Tą dieną disonansas tarp galerininko deklaruojamų ir realių vertybių O. Velthuisui tapo katalizatoriumi parašyti knygą „Talking Prices“, o aš netikėtai supratau, kad sena, prabangi, išpuoselėta meno rinka yra tobula kitos, naujos ir tebesiorganizuojančios, kriptovaliutų rinkos edukacinė iliustracija.

Tarkim, skaitome „Vikipedijoje“ apie blockchain, arba blokų grandinę. Jo aprašymas diletantui tampa nuobodus tą pačią sekundę, kai smalsuolis perskaito apie paskirstytos duomenų bazės replikaciją, bet, permetus blokų grandinės esmę į meno rinką, tampa aišku, kad tai yra pardavėjams ir kolekcininkams puikiai žinomas provenansas, paveikslo kilmės istorija. Kai meno kūrinys parduodamas pirmą kartą, galerininkas užsirašo pirkėjo duomenis. Kai pirkėjo palikuonis jį vėl atneša į kitą galeriją ar aukcioną, į katalogą užrašomi dabartinio savininko, buvusio savininko ir pirmosios galerijos duomenys. Aukcione paveikslas nuperkamas, praeina dešimtmečiai, ir kai jis vėl atsiranda prekyboje, jo aprašyme pakartojama buvusių savininkų grandinė ir aukcionų datos su kainomis. Kuo provenansas ilgesnis (ar gilesnis), tuo lengviau galimam pirkėjui apsispręsti – jis mato paveikslo paklausos istoriją ir jo autentiškumo garantiją, kaip ir blokų grandinėje.

Blokus (operacijų įrašus) grandinėje kuria kasėjai, už darbą – naujo bloko sukūrimą – gaunantys mokestį kriptovaliuta, dažniausiai – bitkoinais. Kaip visa tai atrodo meno rinkos aplinkoje? Kasėjai čia yra galerininkai, o nauji blokai – nauji menininkai su galima antrine paklausa. Kažkada bandžiau suskaičiuoti, kiek pasaulyje yra profesionalių menininkų. Profesionalais vadinu tuos, kurie nusprendžia, kad jų sukurtą meną kas nors tikrai norėtų nusipirkti. Po ilgų ir turbūt nelabai korektiškų skaičiavimų gavau šešiasdešimt milijonų žmonių, kurie per metus pagamina maždaug milijardą egzempliorių įvairaus parduoti skirto meno – nuo paveiksliukų iki nuotraukų. Iš šios parduoti skirtos pasiūlos apie penkis procentus, arba keturiasdešimt penkis milijonus, objektų nuperka iš tikrųjų. Ir tik keliolika tūkstančių meno kūrinių iš šios gausybės turi šansą būti parduoti antrą kartą. Štai tokius menininkus galima vadinti suformuotais blokais, o jų atstovai, galerininkai, gali gauti užmokestį už bloko suformavimą. Kriptovaliutų rinkoje vieno bloko suformavimas irgi yra brangus darbas – reikia elektros, kompiuterių, vėdinamų patalpų, žmonių.

Žinoma, galima viso to ir nedaryti, išvengti brangaus kasimo ir tiesiog nusipirkti jau išleistų (per ICO, pirminį monetų pasiūlymą) kriptovaliutų bei laukti spekuliacinės naudos. Ar meno rinkoje yra ICO prigimties paaiškinimas? Žinoma, kitaip juk nerašyčiau. Tikiuosi, kad daugelis skaitytojų pažįsta garsų fotografą Andreasą Gursky (po rekonstrukcijos atnaujintoje Londono Haywardo galerijoje iki balandžio 22 vyks jo paroda), darantį milžiniškas panoramines nuotraukas. Jo „Rhein II“ „Christies“ aukcione 2013 m. pasiekė fotografijos kainos rekordą – keturis su puse milijono dolerių. Tuomet visi komentavo, kad patys gali tokių nuotraukų padaryti ir „už ką tiek mokėti“. Taigi, jei fotografijos rinką pavadintume blokų grandine, A. Gursky tampa bloku, už kurio suformavimą kasėjas (arba galerininkas) gavo puikų užmokestį fotokoinais. Kiti blokai (Sherman, Wall, Struth, Avedon, Adams, Sutkus, Rakauskas, Trimakas...) irgi duoda pelno kasėjams. Dalis žmonių nusprendžia, kad fotokoinai yra puiki investicija ir jų nusiperka. Bet yra ir kiti, negeri, žmonės, kurie, pamatę fotokoinų sėkmę, nusprendžia kuo greičiau ir lengviau užsidirbti, suformuoja naują blokų grandinę ir išleidžia kriptovaliutą kamerakoiną, kurios labai nebrangiai (milijoną kartų pigiau, nei kainuoja fotokoinas) gali nusipirkti bet kas. Tikrame gyvenime tokiais prekeiviais taptų kioskininkai, prekiaujantys Gursky nuotraukų atvirukais, o kai jų tiražas pasibaigia – bet kokiais atvirukais.

Atrodytų, jokios apgavystės nėra – juk atvirukai yra apčiuopiamas artefaktas? Bėda ta, kad naujos blokų grandinės iniciatorius pirkėjams aiškina, jog kioskų tinklas yra tas pats, kas ir galerijų tinklas, o atvirukai – tos pačios nuotraukos, tik pigios, todėl verta jų nusipirkti daug, nes grąža galiausiai bus tokia pati. Jei atvirukų pirkėjai istorija patiki, grandinė veikia. Ir veiks, kol bus gyvas tikėjimas. Ar galima sakyti, kad atvirukinis tikėjimas yra kvailesnis už tikėjimą meninėmis nuotraukomis? Galima, su didžiulėmis išlygomis. Fotografijų kaip ir visoje meno rinkoje investicinio stabilumo nėra. Kai kam pavyksta nusipirkti pigiai ir parduoti labai brangiai – apie tai skelbia spauda. Kai kas smarkiai pralošia – apie juos irgi parašo. O 99 procentai meno mėgėjų nieko nepatiria – jie tiesiog turi tankiau ar ne taip tankiai apkabinėtas sienas.

Va! Čia ir yra kardinalus meno rinkos ir kripovaliutų rinkos skirtumas, šūktelėtų skeptikas. Ir būtų, žinoma, neteisus. 2009 m. Paryžiaus Pompidou centre buvo atidaryta paroda „Voids, a retrospective“, tuštumų retrospektyva. Joje eksponuotos per 50 metų sukurtos devynios parodos, kuriose nebuvo nieko rodoma. Devynios tuščios erdvės.

Atrodytų, kad, be išlaidų sienoms montuoti ir dažyti, pinigų šioje parodoje nėra. Bet jų, be abejo, buvo, ir nemažų: Paryžiuje eksponavo privačias tuštumas, organizatoriams reikėjo sumokėti autoriaus teisių mokesčius, mokestį už tuštumos pasiskolinimą ir honorarus už tuštumos montavimo autorinę priežiūrą. Kiekvieną šių tuštumų galima nusipirkti – aš manau, kad bent kelios iš tų devynių yra ne vienetiniai originalai, o tiražuojama serija. Konceptualusis menas į rinką įmetė koncepcijos kainą – nemažai kolekcininkų ir turtingesnių muziejų, nusipirkę už maždaug 600 tūkst. dolerių autentiškumo sertifikatą, turi teisę suberti kampe tam tikro dydžio saldainių krūvą ir pavadinti ją Félixo Gonz?lezo-Torreso kūrinio ekspozicija. Tokia pati krūva be sertifikato bus tik karamelių krūva.

Tikėjimas šiuolaikine meno rinka tęsiasi jau kelis šimtmečius. Spėju, kad tikėjimas kriptovaliutomis tęsis tol, kol egzistuos kompiuteriai. Kai jie pasibaigs, vėl parašysiu redaktoriui, reikalaudamas pagyrimo už tikslų ateities spėjimą.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
„Samsung Galaxy Tab S4“: reali alternatyva nešiojamajam kompiuteriui Premium 4

Planšetiniai kompiuteriai šiais laikais nelabai randa vietos rinkoje: išmaniųjų telefonų ekranai vis didesni,...

Verslo klasė
2018.12.02
Knygos: „Basakojis bingo pranešėjas“ išgąsdino Landsbergį 1

Neįtikimą ešerių žvejybos vietą Kanadoje žinojęs basakojis bingo pranešėjas vienu sakiniu išgąsdino...

Verslo klasė
2018.12.01
Kaip lietuviai pratinosi prie reklamos (I): prieš 100 metų Premium 1

XIX a. pabaigoje kaimuose ir miesteliuose duris atvėrus pirmosioms lietuviškoms parduotuvėms, susidurta su...

Verslo klasė
2018.11.30
Sigita Šimkutė: Verslumo kaina ir kilniausias jausmas 1

Svarbiausia – daryti pinigą. Bet kaip, bet kokia kaina, svarbu į pliusą. Audriui labiausiai patikdavo kartoti...

Verslo klasė
2018.11.25
Rusiškos investicijos į skiepų pavojų mitą Premium 2

Iš pradžių, žinoma, nieko nepastebite. Tuomet kai kur ant odos pasirodo nekaltas bėrimas. Netrukus ima...

Verslo klasė
2018.11.25
Skaičiai: Lietuva ir inovacijos Premium 1

Lietuva: 40-a vieta pasauliniame inovacijų indekse

Verslo klasė
2018.11.25
E. Parulskis: lietuviško dizaino polonizacija Premium

Aš, aišku, žinau, kodėl pavadinimą sugalvojau būtent tokį – kad būtų baisiau, bent pirmą akimirką. Nes...

Verslo klasė
2018.11.23
Nobelio laureatas prof. B. K.Kobilka: laikas mokslininkams būti aktyvesniems politikoje Premium 1

Į Lietuvą Brianas Kentas Kobilka (64-erių) atvyko dalyvauti Baltijos gyvybės mokslų konferencijoje. Nobelio...

Verslo klasė
2018.11.23

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau