Liudvikas Andriulis. Baltojo ruso kerštas

Publikuota: 2018-01-13
Agnės Kananaitienės piešinys.
Agnės Kananaitienės piešinys.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Pirmas į restoraną įeina Ruslanas, už jo – Lioša; Lioša nusiima beisbolo kepuraitę, jis visiškai plikas, be antakių ir be blakstienų, stambus ir aukštas, pasidabinęs ryškiai raudonu „Puma“ džemperiu.

Restorane išjungia garsą – nutyla sidabrinių šakučių skambesys, nutrūksta mandagūs dialogai, pagyvenę belgų aristokratai atsisuka ir žiūri, atrodo, kad net diskretškas deimantų žybsėjimas prigeso. Visą vakarą mandagiai šalia šeimininkės sėdėjęs ilgaplaukis taksas su „Burberry“ sijonu ima muistytis.

„L'Ecailler du Palais Royal“ yra vienas seniausių ir rimčiausių mėlyno kraujo restoranų Belgijoje. Tikroji klasinė atskirtis, čia lankosi belgų aristokratai, kurie krizės nematė nuo XVII a. ir greičiausiai nematys. Mūsų Įkūrėjas, po revoliucijos Prancūzijon pabėgusio Archangelsko lentpjūvių magnato palikuonis, čia kaip namie. Dar perpiet, akyse žybtelėjus vos pastebimoms žiaurumo kibirkštėlėms, pranešė, kad tuos rusus vesimės į „L'Ecailler du Palais Royal“. Jį, baltąjį rusą, matyt, ištiko klasinio cinizmo priepuolis, kitaip nepaaiškinsi.

Rusai – potencialūs mūsų klientai, atvažiavo susipažinti su technologija ir pasiderėti. Plikis Lioša – labai mielas sibirietis iš Tomsko, ne kartą manimi draugiškai pasirūpinęs Maskvoje, tikrai neblogas telekomunikacijų specialistas, visiškai praradęs plaukus nuo skyrybų sukelto streso.

Ruslanas, Liošos bosas, gero įspūdžio nepaliko. Šiurkštus ir nedraugiškas abchazas iš Krasnojarsko tiesiog persisunkęs neseniai į Maskvą persikrausčiusio prasčioko arogancija, jam svarbiausia, kad niekas nesuabejotų jo alfa patino statusu. Šitas alfa patinas, apsiavęs Rytų Europos vyrų stiliaus prakeiksmu – baltais pintais batais riestomis nosimis, nekilnojamojo turto vadybininko vasariniais batais, – ryte vogčiomis vis dirstelėdavo Įkūrėjo laikrodin. Tebūnie prakeikta ta subtili ir vos pastebima Vakarų Europos statuso simbolių sistemą – senutėlį, priešrevoliucinį Įkūrėjo „Zenith“ jau pažaliavusiu ciferblatu nelengva įvertinti net antikvarams, ką jau kalbėti apie vargšą statusu susirūpinusį Ruslaną.

Terliojausi su jais nuo pat ryto – iš karto buvo aišku, kad technologija ir derybos nėra pagrindinis kelionės tikslas, kur kas svarbiau rasti, kur pigiau nupirkti lauktuvių. Rusus suprantu, vakarietiški metodai čia netiks, tad vietoj nuobodžių derybų ir ilgų kalbų iš pat ryto vežu juos į prekybos centrą.

Dienos tema – „kas pigiau“. „Playstation“ gal čia pigiau? Gal čia telikai pigiau? Gal vaikiški vežimėliai pigiau, gal degtinė pigiau? Deja, pigiau nerado – pasirinkimo daugiau, bet pigiau – ne, pikta neapsakomai, jaučiasi apgauti. O pirkti – reikia. Reikia būtinai.

Rusiškos kompanijos nuo sovietinių laikų pasikeitė nedaug. Kažkas važiuoja į komandiruotę užsienin? Didžiulis įvykis, tad būtina parvežti suvenyrinių skanėstų, padėti juos virtuvėlėje, nunešti buhalterėms ir taip palaikyti draugišką ryšį, nes maža ką.

Žodžiu, reikia daug šokolado. Svarbu, kad ant dėžutės būtų didelėmis raidėmis parašyta „Belgium“ arba „Brussels“, tada gerai. Bet svarbiausia, kad būtų kuo pigiau. Pagaliau atkasu jiems kažkokius „Taupos“ lygio sausainėlius, šokoladu aplietus, po eurą, ant jų užrašyta „BelgiumDelicacy“, tinka, ima dvidešimt ir dejuoja, kad tų suvenyrinių šokoladų negali į komandiruotės išlaidas nurašyti. Tad gudriai šyptelėjęs pasiūliau už visus sumokėti – neįsivaizduojama laimė nušvietė žmonių veidus.

Pietaujam, rusai fotografuoja juodus midijų puodus ir nuolat lygina Rusiją su Vakarų Europą. Lyginimo struktūra nuosekli – penkios minutės apie tai, kad Maskva šimtus kartų kiečiau už Briuselį, kad Maskvoje doleriai net kanalizacijoje plaukioja, kaip jie čia per dvi dienas nė vieno „Ferrari“ nematė. Tada toliau graužia midijas ir užsimiršę svajingai taria: „Hóäą, ó ķąń ā Ģīźńāåņąźīćīķåņ…“ Tada vėl susiima ir toliau apie Rusijos galybę porina.

Ir štai vakare, nutildę stalo sidabrą ir deimantus, sijonuoto takso siaubui rusai žengia į Belgijos aristokratų irštvą. Jau po penkių minučių Rusijos galybę svečiai demonstruoja terorizuodami mėlyno kraujo padavėją – nesupranta, kodėl viso butelio „RedLabel“ į stalą užsakyti negalima. Rusai su padavėju bendrauja rusiškai, tad dėl išsilavinimo stokos padavėjui juos suprasti sunkoka, ir išvis – bendro jie turi tik tiek, kad nei padavėjas, nei jo pašnekovai nėra skaitę Dostojevskio originalo kalba.

Monos Lizos šypsena spinduliuojantis Įkūrėjas vertėjavo, ramiai aiškindamas, kad padavėjas teigia turįs tik „singlemalt“ viskio, jo negali butelio atnešti, nes butelis jau pradarytas, o pradaryto į stalą nešti nėra kaip, ir gal ponai sutiktų dvigubais viskį vartoti, tikrai pažada, kad netruks. Tada supratau, kas yra farsas – ta tikrąja, išgryninta prasme. Dar suvokiau, kad esu Alisos Stebuklų šalyje, todėl nervintis ar gėdytis čia neverta – jau geriau bėgti iš ten kuo greičiau.

O mano Įkūrėjas, matyt, irgi Alisos Stebuklų šalyje – lyg niekur nieko sėdi gražiai apsirengęs, kultūringa prancūzų kalba šnekučiuojasi su padavėju išsamiai vynus aptaria, Monos Lizos šypsena šypsosi – jis, bjaurybė, žinojo, ką daro, pramogauja aristokratas.

Vakarienė tęsiasi. Verčiam jiems meniu, ačiū Dievui, maistui neišrankūs, valgo viską, linkę eksperimentuoti. Ruslanas gauna omarą, Lioša – tuno su šampano padažu, išgeriam dar „singlemalt“ viskio, rusai, tiesa, maišo jį su kola – Įkūrėjas stipriai spiria man į koją po stalu, kad tylėčiau, – ir pasimėgaudamas toliau uosto lašelį ką tik atnešto „La BourgogneMeursault 1er Cru Les Genevrieres 2005“ (kaip dabar pamenu).

Prie gretimo stalelio prisėda ką tik atėjusi kultūringų belgų kompanija, rusai garsiai aptarinėja moteris, o Ruslanas atsistojęs vietoj tosto garsiai skelia stipriai nešvankų eilėraštį. Kola su viskiu skatina kūrybiškumą, ir štai svarstome naują rusų pasiūlymą – rodydamas už lango augančius lovelyje snapučius, Ruslanas siūlo jų priskinti ir padovanoti tai damai, kuriai asistuoja taksas su „Burberry“ sijonu.

Vakarienė į pabaigą, susimirksim su Įkūrėju ir klausiam. Į klausimą reaguojama entuziastingai, kviečiamas padavėjas, klausiam, ar turi degtinės. Padavėjas net nušvinta – parodys rusams, kad restoranas čia geras. „Biensur“, – sako, turim šaltos kaip ledas rusiškos degtinės, kaip priklauso. Švyti it mėnulis, patenkintas mūsų padavėjas, nepuolė purvu į veidą prieš rusą, kaip su tuo viskiu buvo. O Įkūrėjas, bjaurybė, nekaltu veidu: „Ir kornišonų, prašom, atneškite kiek.“ Šito padavėjas nesitikėjo. Kornišonų? – perklausė. Taip, kornišonų dubenėlį į stalą prie degtinės „s’ilvousplait“. Kornišonų tai kornišonų – iškratė dubenėlin, matyt, visą stiklainį, savaitės normą mažyčių aštrių agurkėlių, paprastai tik papuošimui naudojamų.

Atneša tuos kornišonus, litrinį butelį rusiškos degtinės ir plačias taures su kojele – tokias, iš kokių Lietuvoje per vestuves gaivą geriam. Pripylė sklidinas ir žiūri – gerkit, mielieji, pažiūrėsim, kokie jūs rusai. Manė, atsigrojęs kiek restoranas prieš rusus – du:vienas. Mes su Įkūrėju su siaubu žiūrim į du šimtus gramų skaidrių nuodų, bet mūsų rusai patikimi – susižvalgo ir nemirktelėję vienu metu išmaukia po taurę. Padavėjas nusišypso, palinguoja, pasako, kad daug apie degtinę stiklinėmis girdėjo, bet mato pirmą kartą. Įtampos kaip nebūta, visi patenkinti, draugiškai išsiskirstom – degtinė vėl suartino tautas.

Tik gaila, kad taip ir nepavyko įkalbinti degtinės su „Meursault“ maišyti.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2012 m. nr. 12 

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Jūsų namai toli nuo namų: kaip atsirado šiuolaikiniai viešbučiai Premium

Laikinos poilsio ir nakvynės užeigos, skirtos keliauninkams, egzistavo jau ankstyvosiose civilizacijose ir...

Verslo klasė
2018.09.23
Popiežius Lietuvoje lankėsi prieš ketvirtį amžiaus – ar išgirdome jo žodžius Premium 1

1993 m. rugsėjį šv. Jonas Paulius II išlipęs iš lėktuvo pabučiavo Lietuvos žemę prabėgus vos kelioms dienoms,...

Verslo klasė
2018.09.21
„Samsung“ serijos telefono „Note9“ apžvalga: vienas geriausių, bet šlamšto per daug 4

Šiemet „Samsung“ pristatė dar vieną „Galaxy Note“ serijos telefoną – „Note9“. Nuo „Note8“ ar „Galaxy S9“ šis...

Verslo klasė
2018.09.16
Organizacijos keičiamos dėl 3 pagrindinių priežasčių Premium

Kokį atsakymą išgirstate pažįstamų klustelėję, kaip sekasi darbe? Aš pastaruoju metu sulaukiu kone to paties...

Verslo klasė
2018.09.16
Saudo Arabijos sosto įpėdinis žengia Petro I pėdomis Premium 3

2018 m. birželio 21-ąją sukako lygiai metai, kai Mohammadas bin Salmanas, dar žinomas MBS trumpiniu, buvo...

Verslo klasė
2018.09.15
Muzika: Praeities romantizmo nostalgija

Pakliuvo man į rankas kažkada, kompaktinių diskų atsiradimo aušroje, išleista mėgėjiška kompaktinė plokštelė.

Verslo klasė
2018.09.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau