Grūdų rinka: po rekordinių metų – geri lūkesčiai ir dėl ateities

Apie Lietuvos grūdininkų perspektyvas pasauliniame kontekste, grūdų eksporto reikšmę ir perdirbimo niuansus Lietuvos Verslo Forume – didžiausiame virtualiame metų verslo renginyje, vykusiame kovo 4 d. – diskutavo grūdų prekybos ir augintojų bendrovių atstovai. Aptarti grūdų rinkos aktualijas dalyvius sukvietė bendrovė „Nando“.

„Džiaugiamės, kad šiemet verslo forume, kuriame ekonominiai klausimai buvo gvildenami pačiais įvairiausiais aspektais, svarbi dalis teko ir žemės ūkio verslo sektoriui.  Turbūt pirmą kartą žemės ūkis neliko bendresnių diskusijų „paraštėse“ – labai svarbu, kad forumo dalyviai turėjo progą pasidalinti patirtimi, aptarti agroverslo perspektyvas ir galimybes didinti šio sektoriaus nešamą ekonominę naudą“, – pažymi „Nando“ vadovas ir diskusijų moderatorius Justinas Taruška. 

Grūdų kainos: rekordai pasiekti, kas toliau?

Praėjusių metų spalį grūdų kainos buvo pasiekusios 6 metų aukštumas – rinka kainų atžvilgiu tiesiog „sprogo“. Robertas Lapinskas, prekybos grūdais bendrovės „Agrorodeo“ generalinis direktorius, įvardija tą lėmusius pasaulinius veiksnius, tokius kaip dalies derliaus praradimas Jungtinėse Valstijose ir netikėtai įnirtingas grūdų pirkimas Kinijoje, kuri ėmė plėsti savo kiaulių fermas, taigi augo pašarinių grūdų poreikis.

nuotrauka::1 right

Pasak R. Lapinsko, tikėtina, kad ši naujoji realybė gali ir užsitęsti, turint galvoje kintančius vartojimo įpročius Kinijoje ir kitus veiksnius.

„Kalbant apie šiuos metus, svarbu stebėti padėtį Brazilijoje, koks bus sojos pupelių ir kukurūzų derlius. JAV savo ruožtu stebi Braziliją ir sprendžia, kurių kultūrų pasėlius didinti. Bendras vaizdas taps aiškesnis balandį-gegužę. Tuomet daug kas priklausys nuo orų Europoje. Apibendrinant, grūdų kaina priklausys nuo keleto veiksnių – derlingumo valstybėse, kurios yra didžiausios augintojos, Kinijos poreikių, orų skirtinguose regionuose“, – pažymi „Agrorodeo“ vadovas.

Įdomus ir žemės ūkiui svarbus aspektas, kurį nulėmė pandemija – sumažėjęs maisto švaistymas.

„Dėl pandemijos buvo uždaryti restoranai, mokyklos, viešbučiai, kitos įstaigos, tai smarkiai sumažino maisto švaistymą pasaulyje, kuris, skaičiuojama, siekia apie 20% pagamintos produkcijos. Įvairiais vertinimais, vien kviečių galima sutaupyti 30 mln. tonų, mažinant švaistymą – jei ši tendencija išliks, kainos gali nukristi, nes žaliavų poreikis mažės“, – prognozuoja R. Lapinskas.

Karolis Šimas, „Agrokoncerno grūdų“ direktorius, atkreipia dėmesį į grūdų kainų cikliškumą.

„Dabar fiksuojame pakilimo ciklą. Jis gali ir pasikeisti, krentant vartojimui, kaip, pavyzdžiui, pastaruosius du mėnesius pastebimas malūnų gamybos apimčių sumažėjimas apie 20%. Didelės įtakos turi fondai, kurie buvo nukreipę lėšas į žaliavas, tai prisidėjo prie grūdų kainų biržoje augimo. Tačiau kapitalui atsitraukus į kitas rinkas, gali sugriūti ir pagrindas, ant kurio laikosi aukštos grūdų kainos“, – dėsto K. Šimas.

Dainius Pilkauskas, bendrovės „Linas Agro“ grūdų prekybos vadovas, sutinka, kad cikliškumas ir kainų svyravimas – neišvengiamas, tačiau ir mano, kad ilguoju laikotarpiu grūdai išliks paklausi žaliava.

„Tai – pirmos būtinybės prekė. Indija, Kinija naudoja daugiau aukštesnės pridėtinės vertės produktų, tam irgi reikės grūdų. Ilgalaikiu požiūriu, grūdų pramonė turi prielaidų augti“, – įsitikinęs D. Pilkauskas.

Eksportas užtikrina saugumą 

Lietuvoje neretos viešos diskusijos, kuo šaliai apskritai naudingas grūdų eksportas, klausiama, ar neturėtų būti kuriama pridėtinė vertė, eksportuojant jau perdirbtą žaliavą.

nuotrauka::2 left

„Grūdų eksportas visų pirma reiškia saugumą, kalbant apie apsirūpinimo maistu politiką. Kviečiai, kaip ir ryžiai, yra vieni svarbiausių proteino šaltinių ir pagrindinei mitybos grandinei priklausantis produktas visame pasaulyje. Taip pat grūdų eksportas užtikrina likvidumą, kadangi mūsų užauginama žaliava yra standartizuota ir lengvai randa eksporto rinkas, net ir pasaulinių krizių metais. Lietuvoje sukurta puiki eksporto infrastruktūra, turime palankų klimatą – šias galimybes reikia išnaudoti“, – pabrėžia K. Šimas.

Pasak jo, grūdų eksportą reikėtų vertinti plačiame kontekste, atsižvelgiant ir į tai, kad grūdų prekyba – sudėtinga grandinė, įtraukianti didelį kiekį dalyvių.

„Dabar ne XIX amžius, kai būdavo nuperkamas maišas grūdų ir vėliau tiesiog brangiau parduodamas. Šiuolaikinėje prekybos grandinėje iki grūdų pakrovimą į laivą,  dėl didelių kainų svyravimų pardavimo sandorius  pavyksta atlikti keletą kartų. Ilgiausia sandorių grandinė – tai net dešimt kartų suprekiauta ta pati tona grūdų. Kiekvienas pardavimo ciklas kuria papildomą pridėtinę vertę. Naudojami  ir derivatyvų instrumentai, tai – išvestiniai, ateities sandoriai, dirbtinio intelekto pagrindu sukurti specifiniai naujausi prekybos produktai. Lietuvoje su grūdų sektoriumi susijęs bent penktadalis ekonomikos – daugiausia transporto ir uosto bendrovės, brokeriai bei kitos paslaugas teikiančios įmonės. Neįmanoma nuvertinti grūdų eksporto reikšmės“, – teigia „Agrokoncerno grūdų“ vadovas.

Jo teigimu, Lietuvai vien grūdų auginimas kasmet sukuria apie 1 mlrd. Eur pridėtinės vertės, neskaičiuojant žemės ūkiui teikiamos paramos – virš 750 mln. Eur.  Eksportuojančių įmonių sukuriama pridėtinė vertė vienam dirbančiajam įspūdinga – ji svyruoja nuo  60 iki 140 tūkst. Eur, o įmonei tenka apie 10 mln. Eur.

Verslo grandinės svarba

Grūdų sektoriaus dalyviai sutartinai atkreipia dėmesį į verslo grandinės reikšmę, kalbant apie eksportą.

„Negalime kalbėti vien tik apie žemdirbius, eksportuotojus ar perdirbėjus. Mūsų ūkininkai turi sąlygas ilgai saugoti kokybišką produkciją, infrastruktūra pritaikyta prekybai. Kodėl turėtume griauti šią grandinę? Matome, kad dėl politinių aplinkybių gali mažėti trąšų, naftos tranzitas. Mažėjant šiems srautams, tiek žemės ūkio sektoriui, tiek transportui ir kitiems susijusiems verslams svarbu išlaikyti dabartinį tempą, nemažinti grūdų eksporto lygio. Į tai turėtų atsakingai žvelgti ir valstybės institucijos,“ – dėsto D. Pilkauskas.

R. Lapinskas pastebi: tarp aštuonių didžiausių pasaulio eksportuotojų – JAV, Kanada, Australija, ES.

„Tai – išsivystę regionai. Jei tokios šalys išnaudoja savo potencialą eksportuodamos žemės ūkio žaliavas, matyt, tai yra viena  iš pasiteisinusių krypčių“, – teigia R. Lapinskas.

Pasak jo, grūdų eksporto naudai kalba demografinės tendencijos – pavyzdžiui, gyventojų skaičiaus augimas Centrinės Afrikos regione. Prekybos grūdais bendrovės vadovo teigimu, šis regionas puikiai tinka Lietuvos eksportui, kadangi jį patogu pasiekti laivais. R. Lapinskas priduria, kad eksporto poreikį diktuoja ir klimato kaita, vandens svarba ir dėl to ženkliai mažėjantis grūdų auginimas Artimųjų Rytų šalyse.

K. Šimas pritaria: „Šiame pusrutulyje didėja grūdų kiekis, kitame – auga žmonių skaičius. Natūralu, kad grūdai judės į kitą pusrutulį. Turime atsirinkti, ką auginti – kas iš to, jei prisodinsime pomidorų ar vynuogių? Mūsų klimate dera javai, šia kryptimi ir reikia eiti.“

Ar statysime perdirbimo gamyklas?

K. Šimas nesutinka su priekaištais grūdų augintojams, kuomet teigiama, kad perdirbimo apimtys Lietuvoje – menkos.

„Lietuva turi pakankamai stiprų perdirbimo sektorių. Apie du trečdaliai perdirbtos grūdų produkcijos realizuojama Lietuvoje, trečdalis eksportuojama“, – sako K. Šimas.

Pasak jo, perdirbtos produkcijos eksporto srityje Lietuvai sudėtinga dėl mažos vietinės rinkos, nes naujai pastatytos gamyklos turėtų būti orientuotos vien tik į gaminio eksportą. Dedamos pastangos pritraukti dideles investicijas, tačiau, kuomet kalba eina apie didelės apimties žemės ūkio produkcijos perdirbimą, projektų vertė gali siekti nuo 150 iki 300 mln. Eur. Pasak K. Šimo, didieji rinkos žaidėjai sutiktų dalyvauti tokiuose projektuose, tačiau už tokios apimties investicijas visų pirma turi kautis valstybės.

„Esant tam tikram valstybės požiūriui, paramai, konkrečioms investicijų programoms, būtų galima į Lietuvą pritraukti stambiuosius rinkos veikėjus. Tačiau tiesiog savo jėgomis vieniems pasistatyti gamyklą ir mėginti konkuruoti su tokiais gigantais kaip „Cargill“ ar ADM, kurių apyvarta viršija visos Lietuvos BVP – vargu ar perspektyvu. Juolab eksportuodami produkciją konkuruoti turėtume tose pačiose rinkose, kuriose jau veikia patys didžiausi pasaulio perdirbėjai“, – pažymi K. Šimas.

D. Pilkauskas apskritai siūlo nepriešinti eksportuotojų ir perdirbėjų.

„Šie dalykai vienas kitam neprieštarauja. Jei per metus pagaminome 8 mln. tonų grūdų, eksporto neišvengsime. Žinoma, yra gerų pavyzdžių, kai ir Lietuvoje gaminami aukštos pridėtinės vertės produktai – krakmolas, gliukozės sirupas, bet kiek tokių gamyklų pastatysime? Linkėčiau, kad jų būtų daugiau, tačiau tam reikalingas strateginis kompleksiškas požiūris“, – mano D. Pilkauskas.

Ūkininkavimo ateitis

Kalbėdami apie Lietuvos žemės ūkio ateitį, diskusijos dalyviai išskiria išmaniosios žemdirbystės, tiksliųjų technologijų, skaitmenizavimo svarbą.

„Turime išlikti konkurencingi ir dirbti pelningai, kad galėtume investuoti – juk žemės nedaugės, o efektyvumas turės būti užtikrintas. Tai reiškia, kad ūkiuose daugės robotų ir technologijų, reikės glaudžiai bendradarbiauti su mokslu. Įvertiname ir ES Žaliojo kurso svarbą, suvokiame poveikio aplinkai problemas. Visiškai įmanoma sekti Žaliojo kurso gairėmis, kadangi tvarūs sprendimai, leidžiantys išauginti kokybišką produkciją, jau yra sukurti“, – apibendrina R. Lapinskas.