Gamintojai netoliaregiški, o Ūkio ministerija?

Daugiau nei 250 pasaulinio garso kompanijų, tarp kurių „Coca-Cola“, „Danone“ ir „Unilever“, parašais patvirtino iniciatyvas, nukreiptas kovai su plastiko šiukšlėmis, – ekspertai svarsto, tai nuoširdu ar tik dar vienas rinkodarinis žingsnis?

Pasaulį nustebino Kinija, pareiškusi, kad uždraudžia plastiko atliekų įvežimą. Jos pavyzdžiu pasekė Tailandas, o vasarą Kanadoje vykusiame Didžiojo septyneto susitikime Prancūzija, Vokietija, Italija, Kanada ir Didžioji Britanija pasirašė chartiją, kuri numato iki 2030 m. pakeisti visą plastiką į tinkamą antriniam perdirbimui, palaipsniui atsisakyti vienkartinės plastiko produkcijos ir diegti vis daugiau ekologiškos gamybos technologijų.

Pasaulį sukrėtė paviešinta istorija, kai Indonezijoje nugaišusio kašaloto skrandyje buvo rasti 6 kg plastiko: 115 plastikinių puodelių, 25 maišeliai, 4 buteliai, brezento, dvi poros plastikinių paplūdimio šlepečių ir kt. Europos Parlamentui pritarus kai kurių plastiko gaminių draudimui, Vokietijos aplinkos apsaugos ministerija parengė 5 pagrindinių punktų planą, kuris padės mažinti plastiko šiukšlių kiekį. Jeigu jis bus patvirtintas, tai taps aktualu ir Lietuvos gamintojams, nes Vokietija yra viena didžiausių mūsų šalies eksporto rinkų. Tendencija akivaizdi. Vien didžiųjų prekybos tinklų pareiškimai atsisakyti plonų plastiko maišelių, gamintojams neabejotinai atsilieps.

Lietuvos derybininkai žada nepritarti indų iš putų polistireno draudimui ir kai kuriems kitiems sumanymams, tačiau aišku, kad svariausias bus įtakingų ES šalių žodis. Mūsų šalies pramonininkai vietoj draudimų siūlo skatinti atliekų surinkimą ir perdirbimą. O lietuviško kapitalo įmonė „Pack Klaipėda“, vienintelė Baltijos šalyse kiaušinių pakuočių ir vienkartinių indų iš ekskruduotojo putų polistireno gamintoja, piešia apokaliptinius savo ateities vaizdus, net, pasak jos vadovo ir akcininko Vytauto Butvilo, jai teks nutraukti veiklą.

Ir nors gamintojai kalba apie surinkimą ir perdirbimą, realybėje viską daro atvirkščiai: Lietuva vis dar linkusi daugiau investuoti į plastiko dirbinių gamybos įmonių plėtrą nei į atliekų perdirbimą ar naujų technologijų kūrimą. Pavyzdžiui, ES lėšomis finansuojamai priemonei „Pramonės skaitmeninimas LT“ pateikta dešimtys paraiškų iš įmonių, gaminančių įvairius plastiko gaminius – butelius, plėveles, maisto pakuotes, asmens higienos, buitinės chemijos ir chemijos pramonės produkciją. Ir panašu, kad pinigų jos sulauks.

VŽ stebisi, kad tos paraiškos vertinamos teigiamai ir, Ūkio ministerijai skyrus papildomą finansavimą šiai priemonei, daugelis jų sulauks investicijų į plėtrą. Verslo noras modernizuoti gamybą, mažinti sąnaudas, efektyviau naudoti resursus, plėsti asortimentą – suprantamas. Ir gali būti, kad šios investicijos pasiteisins – per penkerius metus ūgtels ir darbo našumas, ir eksportas, investicijos atsipirks. Tačiau ar Ūkio ministerija žiūri toliaregiškai? Vargu. Kad ir kaip gamybininkai bando įtikinti, kad plastikas – nepakeičiamas, aiškėja, kad šio produkto dienos suskaičiuotos. Ar galima tokį ES pinigų švaistymą pavadinti investicija?