Eksporto pradžia: kaip smulkieji atranda naujų rinkų

Patyrę eksportuotojai sako, kad pirmiausia kiekvienas vadovas, pradėjęs dėlioti eksporto planus, turi įsisąmoninti, kad eksportas savaime nereiškia to, kad įmonė ims gyventi turtingiau. Eksporto paieškoms prireiks daug laiko, papildomų lėšų, organizacinių pokyčių, galų gale – nervų.

Atstumas – ne kliūtis

Tačiau net išmokus esmines pamokas, ką ir kaip reikia daryti, sėkmė vienoje ar net keliose užsienio šalyse dar negarantuoja, kad tie patys metodai pasiteisins įsitvirtinant naujoje rinkoje. Ypač jei ji – tolima. Tarkim, derybos Europoje su būsimais partneriais trunka metus ar dvejus. Jei ruošiatės prekiauti su kinais, tą laikotarpį dauginkite iš dviejų ar net trijų kartų.

„Kantrybė. Tai vienintelis reikalavimas norintiems užmegzti su šia šalimi verslo ryšius. Pati pradžia buvo labai sunki. Bet paskui bendradarbiavimas įsibėgėja. Žinoma, turi pasiūlyti ir tinkamą kainą, garantuoti kiekį. Antraip kad ir šimtą metų gali belstis į tą rinką, niekam nebūsi įdomus. O prekiauti su Kinija apsimoka dėl to, kad dideli užsakymai garantuoti“, – VŽ yra sakęs Arūnas Zaleckis, UAB „Medvita“, prekiaujančios medienos gaminiais, savininkas ir direktorius.

Kantrybe reikia apsišarvuoti ir norintiems prekiauti Japonijoje. Lino tekstilės UAB „Jūratė.eu“ kelias į Japonijos rinką prasidėjo per parodas, tačiau Indrė Dargytė, įmonės rinkodaros direktorė, pripažįsta, kad tai pareikalavo daug kantrybės ir atkaklumo. Būdama stabili visuomenė, japonai labai vertina nuoseklumą verslo santykiuose, todėl, net ir labai vertindami produktą, jie keletą metų stebi kompanijos dalyvavimą parodose vien norėdami įsitikinti, ar ši įmonė finansiškai stabili.

 Vokiečių riešutėlis

 Verslininkų patirtis rodo, jog tenka paplušėti norint įžengti ir į kur kas artimesnes šalis čia pat, Europoje. „Iš karto kabinome kelias šalis. Lengviausia buvo pasiekti Daniją, tada – Vokietijos rinką. Pasisekė, kad pardavimo vadybininkas, kalbantis angliškai, laisvai mokėjo ir vokiškai. Tačiau su Vokietija kurį laiką kankinomės dėl kokybės. Atrodė, mokame gaminti – vežame į Daniją, Norvegiją, Švediją, o vokiečiai sakė, kad nemokame. Bet kai jiems įtikome, atsivėrė Šveicarijos rinka“, – yra sakęs Audrius Butkevičius, „Reklamos diktatoriaus“ direktorius.

Apie tai, kaip keletą metų vis bandė įsibrauti į Vokietijos rinką, pasakoja ir Tautvydas Andziulevičius, „Akto“ generalinis direktorius.

„Pavyko po to, kai pabandėme eiti į Vokietiją padedami Kauno Prekybos, pramonės ir amatų rūmų „Enterprise Europe“ tinklo. Jie mus išsamiai instruktavo, kaip ir ką geriau daryti ieškant partnerių Vokietijoje. Stebina, tarkim, tai, kad pirmąkart siuntėme potencialiam verslo partneriui ranka rašytą prisistatymo laišką“, – pasakoja jis, dabar jau pabrėždamas, kad pirmosios produkcijos siuntos į šią šalį jau išgabentos.