„Amžinai kartu“ – subtilus lietuviško kino flirtas

Nesuintrigavo ir filmo pristatymas viešumai: plakatas tarsi žadėjo tipinę melodramą ar, geriausiu atveju, – labiau ar mažiau intelektualią virtuvinę komediją, o kuklus filmo aprašas potencialius žiūrovus viliojo emocinga šeimos drama. Ir turbūt verta iš karto pasakyti, jog įspūdis gerokai pranoko lūkesčius.

Neradau nei glitaus melodramatinio saldumo, nei vizualinio ar profesinio skurdo, kuris bado akis kartkartėmis pasižiūrint kokį nors pagal trumpalaikės nuomos sutartį gautame bute nufilmuotą pusiau mėgėjiško tautinio kino šedevrą, nei forsuoto baudžiaunikiško humoro, nei šeimyninio gyvenimo peripetijų aiškinimosi – kad ir kaip kvailai tai skambėtų tiems, kurie stebi L. Lužytės kūrybinį kelią nuo pat jo pradžios.

Tik filmui įsibėgėjus susivokiau, jog kadaise esu su didžiausiu malonumu pasižiūrėjęs ilgametražį režisierės dokumentinį filmą „Igruški“ (2012) apie vieną nuskurdusį Baltarusijos miestelį, išsilaikantį vien iš pliušinių žaislų gamybos. Ir tik tada supratau, kiek filmo pavadinime ir pristatomojoje medžiagoje yra ironijos...

Mano supratimu, naujasis L. Lužytės filmas „Amžinai kartu“ net nėra istorija apie šeimą, o veikiau subtili, skoninga ir žaisminga vidutinio amžiaus moters sąmonės, nuojautų ir baimių studija. Tiesa, kiek šaltoka, nors filmo santūrumas, regis, ir yra dalis kūrinio koncepcijos.

Būtent Moters (jos, kaip ir daugelio kitų personažų vardų mes nesužinome), kurią, kaip jau įprasta – kultūringai, profesionaliai ir jautriai suvaidino ne pirmą kartą su režisiere dirbanti aktorė Gabija Jaraminaitė, – jos paveikslas beveik visą laiką išlieka tiek filmo scenarijaus epicentru, tiek pagrindiniu kameros (operatorius Olegas Mutu) dėmesio objektu.

Visgi pirmuosiuose kadruose regime Vyrą (Dainius Gavenonis) automobilyje. Apie jį sužinome gana nedaug: jis dirba aktoriumi ar kaskadininku, neseniai mirė jo kolega, iš kurio laidotuvių jis atvažiuoja automobiliu pasiimti žmonos iš darbo ligoninėje ir dukters, kurią stebėtinai tiksliai ir išraiškingai vaidina Eila Grybinaitė. Dar galime numanyti, jog jis – tipinis miegamųjų rajonų gyventojas, kadaise turbūt gliaudęs saulėgrąžas prie laiptinės, vėliau baigęs filosofijos studijas, svajojęs tapti kovinių filmų žvaigžde, bet tapęs kaskadininku.

Portretas iš detalių

Kaip ir daugelis dalykų, Jo biografija mums nepapasakojama, socialinis statusas neparodomas. Mano galva, viena didžiųjų šio filmo stiprybių yra tai, jog „Amžinai kartu“ kūrėjų komanda leidžia publikai tuos dalykus nujausti pačiai: D. Gavenonio kuriamo veikėjo praeitis, dvasinė, emocinė sandara prieš žiūrovo akis veriasi per, regis, smulkiausias detales – mirusio draugo nuotrauką ant juodos gedulo „maikės“, gėrimo kultūrą, bažnyčioje klausantis vargonų koncerto nuolat skambantį telefoną, rusų rokerių DDT tekstais tariamo tosto, net tam tikro žaidybinio, berniokiško valiūkiškumo.

Toks lyg ir intelektualus banditas, galintis vieną akimirką elgtis kaip visiškas chamas, o po sekundės stebinti jautrumu, išradingumu ir žaviu humoru. Toks, koks yra D. Gavenonio vaidinamas Satinas jau kultiniu tapusiame Oskaro Koršunovo spektaklyje pagal M. Gorkio pjesę „Dugne“. Ir nors spektaklyje prie šventinio stalo prisimenamas paslaptingasis Senis, o filme gedulingi pietūs rengiami mirus ne mažiau paslaptingam kolegai „Igariokui“, jo buvę kolegos – aktoriai filme ir gyvenime – azartiškai žaidžia tiesioginėmis citatomis iš O. Koršunovo ir savo pačių spektaklio: Gorkio tekstais filosofuoja apie Žmogų, geria garsųjį Gavenonio-Satino „bruderšaftą“ ir t. t.

Žinoma, tai tėra smulkmenos, detalės, bet būtent už pastabumą joms, už gebėjimą lyg ir nesakant nieko konkretaus pasakyti viską, ką reikia, o ypač už kūrybingą darbą su aktoriais norisi pagirti filmo režisierę L. Lužytę.

Dar daugiau kaukių

G. Jaraminaitės kuriamai veikėjai režisierė suteikė dar daugiau socialinių kaukių: ji motina, žmona, gydytoja, meilužė. Ji – ir tvirta, principinga, kartais gerokai egocentriška, ir trapi, besiblaškanti tarp daugelio vaidmenų, kuriuos prisiėmė atlikti. Bet kuriuo atveju, filmo autoriai pasistengė, kad mūsų akys beveik visada būtų nukreiptos į ją, net jei vienoje ar kitoje scenoje ji tėra antraplanė veikėja ar jos apskritai nėra (pvz., dukrai maskuojant į unitazą nuleidžiamo maisto kvapą – kvepalų pavidalu ir pan.).

Pramoga ar pareiga?

Ir tik filmui einant į pabaigą žmonai-gydytojai ir vyrui-kaskadininkui susikirtus dėl eilinės Jo išvykos į eilinį filmavimą užsienyje, režisierė ima žaisti kiek atviriau: jiedu išsiaiškina bent tiek, kad Jam darbas yra pramoga, o Jai – pareiga. O žiūrovas supranta, jog kalba eina ne tiek apie požiūrį į darbą, kiek apie personažų psichologinę struktūrą. Gyvenimas kaip pramoga ar gyvenimas kaip pareiga? Darymas to, ko norisi, ar darymas to, ką reikia?

Abu šie egzistavimo režimai reikalauja savų aukų: Jam tai – randai ir mėlynės, Jai – užgniaužtų emocijų jūra, išsiveržianti kaip nuo dukros kanalizacijon nuleidžiamo maisto užsikimšęs unitazas arba kaip pavojui netekti šeimos praėjus plūstančios ašaros. Tiesa, ir vėl – ne atvirai, o taip, kad nei šeima, nei koks kitas filmo veikėjas nepamatytų.

Panašu, jog režisierei svarbiausia kūrybos priemonė – aktorius. Ne šiaip aktorius, o žmogus su savo specifiniu charakteriu, profesinėmis savybėmis, galiausiai, su iš ankstesnių vaidmenų kine bei teatre atsineštomis spalvomis.

Turbūt tuo filmas „Amžinai kartu“ mane labiausiai ir sužavėjo – subtilia pajauta paradoksui, neapsimestiniu dėmesiu tiek socialiniam, tiek kultūrinam, tiek meniniam kontekstui. Ir, žinoma, ironija bei drąsa gana atvirai koketuoti su „geriausiais“ komercinio kino fetišais. Kitaip tariant, įdomu, intelektualu, skoninga. Taip, kaip mūsų vaidybiniame kine nedažnai pasitaiko.