Dvigubas Samuelio Bako žybsnis: muziejus ir garbės piliečio vardas

FOTOGALERIJA Dvigubas Samuelio Bako žybsnis (12 nuotr.)

„Ir kas labiau vertas garbės piliečio vardo nei alkanas šio miesto vaikas, kurio gabumai minimi jau Vilniaus geto dienoraščiuose“, – retoriškai klausė Markas Zingeris, Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius, pristatydamas muziejų, kuriam dailininkas per kelias dešimtis metų padovanojo per 50 savo darbų. Vėliau, įrengus dar vieną erdvę, ekspozicija bus pildoma, ketinama įkurti edukacinį centrą.

Ponas Zingeris džiaugėsi išlaikęs prieš 7-erius metus dailininkui duotą pažadą, kad jis „turės namus naujoje suvienytoje Europoje, Lietuvoje, namus, kuriais taps muziejus jo gimtajame mieste“.

„Mes tampame pirmuoju ir vieninteliu Bako muziejumi – kitais metais toks turėtų būti atidarytas Hjustone, Teksase. Sugebėjau pasiekti, kad, nepaisant visų sunkumų, muziejus būtų atidarytas čia. Nors turiu pasakyti, kad visų supratimas buvo betarpiškas, greitas, be milžiniškos biurokratijos“, – sakė p. Zingeris.

Vilniaus klajūnas

Samuelis Bakas, 1933 m. gimęs Vilniuje, šiuo metu gyvena Bostone, JAV. Jo muziejuje Vilniuje eksponuojama XIX a. Vilniaus žydų bendruomenės knyga, kurios puslapiuose devynmetis vaikis paišė gyvendamas Vilniaus gete. 1943-aisiais gete surengtoje profesionalių dailininkų parodoje buvo iškabinti ir mažojo Samuelio piešiniai.

„Vilnius – tai ta vieta, kurioje patyriau vaikystės rojaus džiaugsmus: turėjau mylinčią šeimą, ramų, kartais net pernelyg saugomą nuo rūpesčių gyvenimą. Vilniuje patyriau karo žiaurumus, žmogaus sugebėjimą neapkęsti, jo gyvuliškus instinktus, taip pat ir jo sugebėjimą išsaugoti gėrį ir pasiaukoti. Siaubingoje nacių geto realybėje, būdamas devynerių metų, surengiau savo pirmąją parodą. 1944-ųjų Vilnius davė man pirmąsias tapybos pamokas, profesiją kuri vėliau užpildė visą mano gyvenimą. Kai man buvo vienuolika, palikau Vilnių, jau sovietinį miestą, ir išsivežiau gausybę įspūdžių ir nenumaldomą praradimo jausmą. Visa tai veikė ir mano kūrybą. Joje kalbu apie sugriautą pasaulį ir stengiuosi pavaizduoti amžinas, tačiau bergždžias pastangas atstatyti jį tokį, koks buvo anksčiau. Iš tiesų manau, kad bandau atspindėti vidinę žmogaus būseną“, – 2001-aisias iš Bostono rašė dailininkas.

Jo tėvas buvo sušaudytas Paneriuose, iš didelės šeimos gyvi liko tik jiedu su motina. Po karo pasitraukė į Lenkiją, paskiau – į Vokietiją, kur pradėjo lankyti tapybos pamokas. 1948 m. įkūrus Izraelio Valstybę, p. Bakas emigravo į Jeruzalę, dailės mokėsi Becalelo meno akademijoje. 1956 m. Paryžiuje įstojo į „Beaux Arts Academy“. Vėliau daug keliavo, kol galiausiai apsistojo Bostone.

Įkvėpimas – tragizmo jūra

Dabar dailininką atstovauja Bostono galerija „Pucker Gallery“. Lietuvos meno mylėtojams jo kūryba, apibūdinama alegorinio realizmo terminu, pažįstama iš 2011–2012 m. Vilniaus Gaono žydų muziejuje surengtos parodos „Samuelis Bakas. Gyvenimo stotys“.

Ieva Šadzevičienė, S. Bako muziejaus direktorė, sako, jog „norint suprasti alegorinį menininko realizmą, būtina suprasti jo filosofiją: „Bako atveju reikia suprasti pasaulį pagal Samuelį Baką, jo biografijos vingius ir turtingus tematinius paveikslus.“

Pats dailininkas, kalbėdamas apie kūrybos įkvėpimo šaltinius, sako įsivaizduojąs save kaip berniuką, stovintį prie didelės juodos jūros ir besistengiantį su mažu šaukšteliu į kibirėlį semti iš jos vandenį.

„Juoda jūra – tai tragizmas, semiuosi įkvėpimo iš jo“, – sako p. Bakas, dirbantis „60 metų septynias dienas per savaitę, nuo 8 ryto iki 16 valandos vakaro“.

Anne Hall, JAV ambasadorė Lietuvoje, įsitikinusi, jog muziejaus atidarymas yra istorinis įvykis Lietuvos ir JAV santykiuose: „Esame skolingi talentingam menininkui Samueliui Bakui, Amerikos litvakui, už jo gyvenimo kūrybą, ryšius su Vilniumi ir humaniškumą, iškalbingai pasireiškiantį jo kūryboje.“

Plačiajai visuomenei muziejus atidarytas nuo lapkričio 17 d. Gido vaidmenį atliks planšetės, kuriose instaliuotos esminių p. Bako kūrinių interpretacijos ir paties dailininko istorijos. Muziejaus direktorė p. Šadzevičienė lankytojus kviečia atkreipti dėmesį į dizaino autorės darbą ir paveikslų apšvietimą. Iš tamsos išnyrančių kūrinių efektas buvo pasiektas įmonės „La Forma“ pastangomis.

„Negaliu nepaminėti šios įmonės, nes darbų apšvietimas buvo dovana mūsų muziejui“, – sakė jo vadovė.