Šlapelių namas-muziejus: verta užsukti

Publikuota: 2016-01-09
Visa Šlapelių šeima savo namuose 1929 m. Šlapelių namo-muziejaus nuotr.
Visa Šlapelių šeima savo namuose 1929 m. Šlapelių namo-muziejaus nuotr.
„Verslo žinios“

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus veikia Vilniuje, Pilies gatvėje. Tikėtina, kad daugelis, girdėję Šlapelių pavardę, ją veikiau sieja su Šlapelienės knygynu, veikusiu Vilniuje nuo 1906 iki 1949-ųjų, per visas penkias Lietuvos okupacijas, nei su Šlapelių muziejumi. De facto jis veikia nuo 1992 metų, de jure – nuo 1996-ųjų.

Tenka pripažinti – eidama Pilies g. užmesdavau akį į baltą marmurinę lentą ant namo nr. 40 sienos, tačiau niekada nė minties nekilo ten užeiti – dėl asociacijų su nuobodžiomis biudžetinėmis įstaigomis, kur, ant kėdės sėdinčios moteriškės prižiūrimi, saugomi seni daiktai ir apdulkėjęs, užkonservuotas laikas. Kartą pasitaikė užsukti – dėl su muziejaus apžiūra nesusijusių priežasčių. Ir tikrai – yra čia ir senų daiktų, ir specifinio muziejinio kvapo. Tačiau jauti, kad Šlapelių namuose dirbančių žmonių entuziazmas įteisinti muziejuje aktyvų šiuolaikinį kultūrinį vyksmą ir sukurti modernią daugiasluoksnę ekspoziciją ima viršų. VŽ „Savaitgalis“ apie Šlapelių muziejų, Šlapelienės knygyną ir jo steigėjus kalbėjosi su muziejaus direktore Jolanta Paškevičiene ir vyriausiąja rinkinių saugotoja Danguole Žemaityte.

Pradžia

Šlapelių namo-muziejaus istorija įdomi: Marija Piaseckaitė-Šlapelienė (1880 06 05 – 1977 04 04) sovietinės valdžios nacionalizuotus savo namus 1970 m. surašytu testamentu paliko Amerikoje gyvenusiai dukrai Gražutei, su sąlyga, kad šioji namuose įkurs memorialinį muziejų. Be abejo, sako p. Danguolė, tas testamentas tarybiniais laikais buvo tiesiog nesusipratimas, visiška beprasmybė, juolab kad Šlapelių butas buvo paverstas „komunalke“ su bendra virtuve, kurioje gyveno kelios šeimos. O Šlapelienei, matyt, nė minties nekilo jo nerašyti. Ji sakydavo: „Buvo viena okupacija, kita, ir praėjo... Praeis ir šita...“

Pačiai Šlapelienei ir jos tarnaitei Apolonijai Keperšaitei dviejų aukštų name sovietmečiu buvo skirti du kambarėliai su atskiru įėjimu – butas nr. 3. Panašu, kad likimas tarnaitę Apoloniją bajoraitei Marijai Šlapelienei padovanojo ne atsitiktinai. Be galo atsidavusi (liudininkai yra pasakoję, kad, eidama pro Šlapelienę, ji priklaupdavo ir persižegnodavo), šviesi, tauri moteris savo ponią ramindavo, kad ši nebijotų – ji, Apolonija, mirsianti „tada, kada reikės“. Ir mirė – 1991-aisiais. Taigi, tiedu kambarėliai ir juose esantys asmeniniai Šlapelių daiktai liko jos rankose iki Nepriklausomybei ateinant – nebuvo išdraskyti, išnešioti, apgyvendinti svetimų žmonių.

Pasak p. Danguolės, atkūrus Nepriklausomybę, bute nr. 3 kuo greičiausiai imta kurti ekspoziciją, kad būtų galima įforminti muziejaus pradžią. Vėliau miesto tarybos sprendimu namo gyventojams buvo suteikti butai, jie iškeldinti, o namas perėjo savivaldybei.

Kažin ar dviejų aukštų namas pačiame senamiesčio centre mūsų dienomis būtų perduotas muziejui, tačiau tuomet Vilniaus mero Arūno Grumado pagalba, užtarus keliems svarbiems žmonėms, Šlapelių namas buvo išsaugotas, neišskaidytas dalimis, jame pradėtas kurti namas-muziejus kaip vienetas – visuose aukštuose, su visais įėjimais, rūsiais ir pan. Nors, sako pašnekovės, gudrysčių jį perimti būta visokių.

Iniciatyvos kurti muziejų ėmėsi Šlapelio dukterėčia Alma Gudonytė. Gražutės Šlapelytės paskirta testamento vykdytoja, ji buvo ir pirmoji muziejaus direktorė. O 1996-aisiais, testamentu atsiėmusi tėvų namą, p. Gražutė padovanojo jį miestui. Kaip paveldėtoja, ji pati daug investavo į remontus, ekspozicijos įrengimą.

Gražutė Šlapelytė-Sirutienė (1909 11 29 Vilniuje – 2009 01 05 Santa Monikoje, Kalifornija) iš trijų vaikų buvo labiausia panaši į Šlapelienę – bibliofilė, muziejininkė, pedagogė, aktyvi JAV visuomenės veikėja. Beje, ją krikštijo Juozas Tumas-Vaižgantas, krikšto tėvai buvo rašytoja Liudvika Didžiulienė ir dr. Jonas Basanavičius. Ponia Gražutė daug knygų, dokumentų, nuotraukų, dienoraščių po mamos mirties padovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai, kur buvo įsteigtas Marijos Šlapelienės fondas. Anot p. Jolantos, po Gražutės mirties iš Amerikos į Lietuvą buvo atplukdyta per 30 dėžių su eksponatais, jų atsiųsta jau antrusyk tiek pat, kiek buvo – 20.000 vienetų. Pagal eksponatų skaičių iš visų Lietuvoje esančių memorialinių muziejų Šlapelių muziejus turi didžiausius fondus.

Muziejaus direktorė primena, kad Šlapeliai į šį namą atsikraustė tik 1926-aisiais, iki tol jie gyveno Saracėnų g. Šnipiškėse. Visas lietuvybės žadinimo veiksmas iki Didžiojo Vilniaus seimo (1905 m.) vyko ten: ten, atėjęs pas Šlapelį mokytis lietuvių kalbos, pianinu skambino Čiurlionis, rinkosi šviesuomenė – Basanavičius, Vaižgantas, Jablonskis, kiti, būtent ten jie kūrė Nepriklausomybę.

Į lietuvybę

Marija Šlapelienė-Piaseckaitė gimė Vilniuje, sulenkėjusio bajoro nuo Širvintų šeimoje. Vėliau savo atsiminimuose ji rašė, kad tėvas lietuviškai šiek tiek mokėjo, bet save laikė lenku. Remdamasi archyviniais dokumentais, p. Jolanta pasakoja, kad Šlapelienė buvo baigusi mergaičių gimnaziją, turėjo gražų balsą, tad giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore. Toje bažnyčioje vikaravo Jonas Ambraziejus. Vladas Žukas savo knygoje „Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000 m.) rašo, kad „iš vikaro Piaseckaitė gaudavo pasiskaityti Lietuvos istorijos ir lietuviškos tematikos grožinės literatūros lenkų kalba/.../. Pažintis su kunigu nulėmė jos gyvenimo kelią – pritapo prie lietuvių nacionalinio judėjimo. Per vikaro vardadienius susipažino su Vilniaus lietuvių veikėjais – Petru, Antanu, Jonu Vileišiais, Povilu Matulioniu, Donatu Malinausku, jaunimu.“

Patekusi į deramą aplinką, ji greitai išmoko lietuviškai, pradėjo domėtis draudžiama lietuviška spauda. Kunigo Ambraziejaus iniciatyva buvo pradėti rengti lietuvių kalbos kursai. „Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“, – muziejaus parengtoje medžiagoje cituojami Šlapelienės atsiminimai.

Pirmieji užsiėmimai vyko Marijos tėvų namuose (dabar Saracėnų g. 16). Greitai pramokusi lietuvių kalbos, ji pradėjo rašyti į lietuvių spaudą – Mažojoje Lietuvoje leidžiamą „Naujienų“ laikraštį. „Susipažinau su užsienyje leidžiama lietuvių literatūra, sužinojau, kaip ji gabenama, platinama, kokie sunkumai, aukos. /…/ Nutariau prisidėti prie tų kovų – darbų. Gaudavau paštu siuntinėlių su draudžiama lietuvių literatūra. Slėpdavau. Paskui /…/ ji buvo platinama“, – rašė Šlapelienė.

Muziejaus direktorė pasakoja, kad Šlapelienės likimui labai svarbi buvusi ir pažintis su Gabriele Petkevičaite-Bite. 1903 m. Marija buvo pakviesta vasaromis padirbėti rašytojos tėvo bibliotekoje Puziniškyje. Čia suvažiuodavo to meto Lietuvos šviesuomenė, čia Marija pirmą kartą sutiko Jurgį Šlapelį. „/.../ čia buvo nustatytos tolesnės mano gyvenimo gairės, suprasta gyvenimo prasmė“, – rašė ji. 1904 m., grįžusią po vasaros į Vilnių, Jonas ir Petras Vileišiai Mariją pakvietė dirbti vedėja į savo steigiamą lietuvišką „Vilniaus žinių“ knygyną. Čia artimiau susipažino su Jurgiu Šlapeliu, 1905 m. jiedu susituokė.

KnygynasPo metų sykiu su bendradarbe Elena Brazaityte dėl konflikto su savininku Petru Vileišiu palikusios knygyną, Šlapelienė (jau ištekėjusi už Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studento Jurgio Šlapelio) su ta pačia Brazaityte imasi steigti savo knygyną.

Įrašiusi, kad yra bajoraitė Piaseckaitė, Šlapelienė savo vardu padavė Vilniaus gubernatoriui prašymą atidaryti knygyną. Susirado nedideles patalpas Dominikonų g. (tada Šv. Jono) – grafų Janinos Umiastovskos-Milewskos ir Ignaco Korwin-Milewskio name (dabar čia – „Vilniaus vandenų“ valdos), vadinamuosiuose Pociejų rūmuose.

1906 m. gavo leidimą atidaryti knygyną. Tuo metu, konstatuojama Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio dokumentiniame filme „Ištikimi lietuviškam žodžiui. Jurgis ir Marija Šlapeliai“ (2004), Vilniuje tebuvo 4 lietuviškos iškabos, viena iš jų – Šlapelių knygyno.

„Niūrios ir drėgnos patalpos metams kainavo 170 rublių. /.../ Knygynas pradėjo veiklą turėdamas nedidelį kapitalą, tad teko naudotis kreditu – imti knygas skolon. Gelbėjo leidėjų ir knygynų geranoriškumas, pasitikėjimas – jie siųsdavo savo leidinių ir knygų iš turimų atsargų kreditan. Tokių kreditorių buvo Lietuvoje, Latvijoje (Rygoje), Mažojoje Lietuvoje (Tilžėje), JAV (Čikagoje ir kitur)“, – rašo knygoje Vladas Žukas. Pasak jo, „knygynas buvo atidarytas Šlapelienės vardu, bet tikrasis jo reikalų vedėjas buvo Šlapelis – jis rūpinosi knygų reklama, leidyba, susirašinėjo su knygynais, autoriais, pirkėjais. Šlapelienė teigė, kad vyras nuo 1906 m. „visa siela ir kūnu“ atsidėjęs dirbo knygyne“. „Šlapelis buvo idėjų generatorius, ji – ūkiška, praktiška, labai racionali“, – priduria p. Jolanta.

Iš pradžių jiems sekėsi sunkiai: vargino ir pačių skolos, ir skolininkai, 1907 m. Šlapelienė laiške vyrui net užsimena apie galimą bankrotą. Tačiau jie išgyveno: 1939 m., kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, knygynui, pasak Vlado Žuko, jau priklausė visa kairioji namo pusė – trejetas didelių, keturi mažesni kambariai, koridorėlis, Šlapeliai naudojosi 5 rūsiais, esančiais po visu namu.

Remdamasi dokumentais, p. Jolanta pasakoja, kad knygynas buvo perskirtas į dvi dalis, lietuviška literatūra buvo laikoma vienoje iš jų. Į jas buvo atskiri įėjimai – iš kiemo ir iš gatvės. Kai knygyne darydavo kratas, ypač dažnai tai buvo lenkmečiu, niekaip nerasdavo lietuviškų leidinių. Lenkmečiu Šlapelienę nuo nemalonumų gelbėjo ir tai, kad ji puikiai kalbėjo lenkiškai. Nors vis tiek sykį buvo sulaikyta 3 paroms.

Iš Vilniaus – tik negyvą

Šlapelienės knygynas veikė iki 1949 m. Buvo gavusi leidimą tais metais prekiauti, tačiau vasarį netikėtai buvo liepta per savaitę iškraustyti patalpas. Šlapelienė pradėjo blaškytis – gal universitetas paims? Nepaėmė – ir ten nuotaikos buvo niūrios, o tos knygos – tokios įtartinos. Šiek tiek knygų spėjo išgelbėti. Paskiau atvažiavo 5 sunkvežimiai, sukrovė likusias ir išvežė į Knygų rūmus. (Pirmojo Knygų rūmų direktoriaus Antano Ulpio rūpesčiu, iš Nepriklausomos Lietuvos bibliotekų, švietimo įstaigų, ligoninių, dvarų, pavienių žmonių, vienuolynų buvo suvežta, skaičiuojama, keli milijonai knygų, taip jos išvengė pražūties. Daug jų čia pateko iš Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus, uždaryto Šlapelienės knygyno, iš buvusios kunigų seminarijos.)

Pasak p. Jolantos, likviduojant knygyną, dingo daug dokumentų, apskaitos knygų, o ir pačių knygų.

„Taip man gaila knygyno – lyg savo mylimiausio vaiko, dėl kurio tiek jėgų, sveikatos, darbų paaukota. Atrodė – mirė viskas ir aš miriau“, – rašė Šlapelienė dienoraštyje.

„Kai Šlapelis mirė, o vaikai pasitraukė į Vakarus, ji prasmės tematė tik knygyne, tik ten jautėsi svarbi“, – pabrėžia p. Danguolė.

Prof. Zigmas Zinkevičius minėtame dokumentiniame filme prisimena, kaip 1946 m. gelbėjo Šlapelienės knygas. Sužinojusi, kad bus krata, ji paprašė išnešti dalį knygų. Būrelis studentų naktį išnešė knygas į palėpę universitete. Profesorius sako ir pats ne kartą ant tų knygų yra miegojęs. Paskiau, pavojui praėjus, jos grįžo į knygyną.

Pasak p. Danguolės, Šlapelienė buvusi puiki konspiratorė. Po karo viename iš Šlapelių namo kambarių buvo apgyvendintas saugumietis, ir ji puikiai žinojo, kad yra sekama. „Prižiūrima“ ji buvo dėl įvairių priežasčių. Vienas dalykas, į Vakarus pasitraukę vaikai, kitas – lietuviškas knygynas. Be to, Šlapeliai kolekcionavo filateliją, numizmatiką, o sovietmečiu kolekcininkai buvo įtartina liaudis. Nežinia, ar ieškodami kolekcinių vertybių, ar dėl kitų priežasčių, kartą kažkas įsiveržė į Šlapelienės butelį ir ją labai sumušė.

Prakalbus apie vaikus – Laimutę, Gražutę, Skaistutį – p. Jolanta pasakoja, kad ištisus 10 m. Šlapelienė nežinojusi, kur jie, ar gyvi.

Kai 1964 m. giminaitė iš Lenkijos atsiuntė atviruką: ant šakos tupi trys paukštukai, o po sveikinimu pasirašyta išgalvotais vardais, moteris suprato, kad tai jos vaikai siunčia žinutę. Pati iš Lietuvos kartu su vaikais nepasitraukė, sakė, kad iš Vilniaus niekada neišvažiuos, tik negyvą išveš...

Iš knygyno – kukliai

Danguolė Žemaitytė pasakoja, kad Šlapeliai iš knygyno gyveno kukliai – didelio pelno jis nedavė ir duoti negalėjo. Žmonės pinigų knygoms neturėjo, tad Šlapelis įsteigė skolinamąjį knygynėlį – skolino knygas už knygos vertės užstatą ir nedidelį procentą už paskaitymą. Knygyne pardavinėjo ir kanceliarines prekes, atvirukus, sagas, pudrą, smeigtukus, krakmolo tabletes ir t. t.

Kiek lengviau atsikvėpė, kai Šlapelis 1907 m. išsileido savo pirmąjį žodyną (tai buvo ir pirmasis lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas) – „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris buvo labai populiarus. Ypač populiarus buvo lenkmečiu išleistas „Lenkų ir lietuvių kalbos žodynas“.

Nemažai pinigų Šlapelis gavo pasirašęs sutartį Sankt Peterburge redaguoti Juškos žodyną. Jis rašė: „Dabar galėsime skirti ir leidybai“. Leidyba – ir popierius, ir spausdinimas – tuomet buvo labai brangi, dalis Šlapelio žodynų liko parengti, bet neišspausdinti.

„Būdavo, kad sutartis dėl prenumeratos pasirašyta, o nesugeba išleisti, nes pinigų trūksta“, – sako p. Jolanta. Būtent taip atsitiko su „Lietuvių ir rusų kalbų žodynu“ – kad jis pradėtas spausdinti, pranešta 1907 m., ir prenumerata paskelbta, tačiau 1914 m. žodynas dar nebuvo išleistas, vėliau išėjo tik pirmas jo tomas (A–J).

Filologas iš prigimties

Nors valstiečių Kazimiero ir Julijonos vaikas Jurgis Šlapelis (1876 04 18 – 1941 03 17) baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, medicinos jis niekada nemėgo, o studijuoti ją pasirinko, kaip savo atsiminimuose rašė Gražutė Šlapelytė-Sirutienė, „tik vykdydamas „Kūdikio“ draugijai duotą pažadą – baigus mokslus grįžti gyventi ir dirbti Lietuvon. Su gydytojo profesija tai buvo įmanoma, su kitomis – beveik beviltiška.“

Filologiniai Šlapelio gabumai atsiskleidė Mintaujos (dabar Jelgavos, Latvija) gimnazijoje – išsyk į antrą klasę įstojusio mokinio talentą labai greitai pastebėjo graikų ir lotynų kalbas čia dėstęs Jonas Jablonskis. Jis priėmė Jurgį gyventi savo namuose. Skatino, ugdė Šlapelio talentą. Žinodamas, kad šis sunkiai verčiasi, parūpindavo jam mokinių. Jablonskio namuose Jurgis susipažino su lietuvybės atgimimo veikėjais – Vincu Kudirka, kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu, Gabrieliu Landsbergiu-Žemkalniu, Pranu Mašiotu, Jonu Mačiu-Kėkštu, kitais. Muziejaus medžiagoje rašoma, kad Mintaujoje besimokantis jaunimas buvo nusiteikęs labai patriotiškai ir priešiškai rusifikacijai. Tokių jausmų vedami gimnazistai 1896 m. atsisakė rusiškai kalbėti maldą prieš pamoką. Kelios dešimtys maištautojų buvo pašalinti iš gimnazijos. Vėliau daugelis sutiko melstis rusiškai, o keturi atkaklieji, tarp kurių Jurgis Šlapelis ir Antanas Smetona – pašalinami be teisės sugrįžti. Pašalintieji gimnazistai važiuoja į Sankt Peterburgą ir kreipiasi į švietimo ministrą. Jis leidžia baigti mokslą gimnazijoje, bet Mintaujos gimnazijos vadovybė maištininkų nepriėmė. Šlapelis rado išeitį, kaip toliau siekti mokslo – gavęs mokyklų kuratoriaus leidimą, jis išlaikė gimnazijos egzaminus eksternu.

1904 m. Šlapelis iš Maskvos grįžo į Vilnių. Svarbiausias to meto politinis įvykis Lietuvoje buvo 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykęs Didysis Vilniaus seimas, reikalavęs Lietuvai autonomijos. Socialdemokratinių pažiūrų Šlapelis aktyviai dalyvavo jo darbe, su bendražygiais organizavo ginkluotą pastato apsaugą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo mobilizuotas kaip atsargos gydytojas. Iš karo gerokai pašlijusia sveikata grįžo 1918 m., po Rusijos ir Vokietijos sutarties. Pasinėrė į darbą – leido vadovėlius, rengė žodyną, dirbo knygyne. Nors filologijos mokslų baigęs nebuvo, buvo laikomas vienu geriausiu kalbos žinovų. Antai Vladas Žukas savo knygoje cituoja Mykolą Biržišką, rašiusį, kad Šlapelis „vilniečių tarpe buvo laikomas žymiausiuoju lietuvių kalbos žinovu ir vienu geriausiųjų J. Jablonskio mokinių“. Ponia Danguolė šypsodamasi priduria: „Ir žodis „sostinė“ yra sukurtas Jurgio Šlapelio. Mums atrodo, kad sostinė ir Gedimino laikais buvo sostinė. Bet iki Šlapelio nebuvo tokio žodžio.“

Pirmoji Birutė

Dauguma vilniečių, 1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą, išsikėlė į Lietuvą. Šlapeliai nė nesvarstė kraustytis iš sostinės. Beje, nuo 1927 m. Šlapelis buvo vienintelis lietuvis Vilniaus miesto taryboje.

„Knygyną laikyti pasidarė nuostolinga, ypač kad jis buvo okupantų apdedamas neproporcingai dideliais mokesčiais. Nepaisant to, dr. Šlapeliui niekada nebuvo kilusi mintis pačiam uždaryti tą lietuvybės ir lietuviškos knygos platinimo židinį“, – rašė duktė Gražutė.

1938 m., lenkams uždarius beveik visas lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas Vilniaus krašte, po keturias savaites trukusios kratos knygyne ir namuose, konfiskavus daugybę knygų, Šlapeliams buvo iškelta byla – jie kaltinti nelegalių, t. y. Nepriklausomoje Lietuvoje spausdintų, lietuviškų knygų platinimu, kvalifikuojant tai kaip priešvalstybinę veiklą.

„Tokie jie ir buvo, – sako p. Danguolė. – Šlapelis – fundamentalus, valstietiškas, net jo sudėjimas toks – kresnas, nedidelio ūgio, stambių kaulų. O Šlapelienė – maža, smulki, stragi. Bet galvą turėjo gerą.“

„Ir buvo arši patriotė, – priduria p. Jolanta. – Iš to laikotarpio, kai daugelis žinomų, išprususių lenkų persimetė į lietuvybę, tapo Vilniaus patriotais. Ji pateko į tokią terpę – ir Šlapelio, ir spaudos atgavimo, tai nulėmė jos pažiūras ir veiklą.“ Šlapelienė, anot muziejaus direktorės, taip pat aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime – „Vilniaus aušros“, „Rūtos“ draugijų veikloje. 1906 m. pastatytoje pirmojoje lietuviškoje operoje – Miko Petrausko „Birutė“ – buvo pirmoji Birutės vaidmens atlikėja. Pasak p. Jolantos, senatvėje tas vaidmuo jai padėjęs išgyventi. Sovietmečiu Šlapelienė jokios pensijos negavo, gyveno iš nieko. Muzikų draugija parūpino, kad ji gautų pensiją kaip pirmoji Birutė, praėjus gal 50-mečiui nuo operos premjeros. Savo dienoraštyje Šlapelienė tuomet įrašė: „Jaučiuosi bagota...“

Remdamosi Marijos Šlapelienės dienoraščiais, liudininkų prisiminimais, pašnekovės pasakoja, kad ji buvusi gana ūmaus būdo – emocingo temperamento, antra vertus, ji buvo bajoraitė, taigi turėjo moteriško, mergaitiško aikštingumo.

„Žmogus įdomus su visomis savo spalvomis, tad nėra ko slėpti – ji buvo labai ambicinga. Be galo atsidavusi vaikams ir šeimai. Savo vaikus ji dievino, jie buvo jai viskas“, – kalba p. Danguolė. Bajoraitišką Šlapelienės išdidumą, sako ji, rodo kad ir tokia detalė: per visą sovietmetį, iki pat mirties, ji nebuvo įžengusi į savo namų virtuvę, mat ja bendrai naudojosi visi naujieji namo gyventojai.

Muziejaus arbatvakariai

Šiais metais muziejus švęs keturis jubiliejus – 140-ąsias Jurgio Šlapelio gimimo metines, 110-ąsias Marijos Šlapelienės lietuvių knygyno, tokį pat jubiliejų minės ir pirmoji lietuviška opera „Birutė“, o pačiam muziejui šiemet sukanka 20 metų. „Taigi numatomų renginių – daugybė. Bus puiki proga parodyti „visą trilogiją“ – taip juokais vadiname per kelerius metus muziejuje pastatytus istorinius dokumentinius spektaklius-arbatvakarius“, – sako p. Paškevičienė.

Anot pašnekovės, arbatvakariai – tai XX a. pradžioje lietuvių rengti slapti ar pusiau slapti susibūrimai, kuriuose buvo dainuojamos lietuviškos dainos, šokami tautiniai šokiai, vyko susipažinimai ir suartėjimai. Visi šie lietuviški vakarai buvo gausiai lankomi. Anų laikų Vilniaus gyventojai, be tautos ir padėties visuomenėje skirtumo, ir lietuviai, ir ne lietuviai – visi gausiai susirinkdavo. Po šių vakarų atsirasdavo nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių išmokti lietuvių kalbos. Ir dabar muziejuje rengiamose arbatvakariuose žiūrovai ne tik gauna arbatos, vaišių, bet yra įtraukiami į veiksmą, patys tampa arbatvakario dalimi.

Naujasis, jau trečias muziejuje rengiamas arbatvakaris „Gyvo žalio“ – tai gyvenimas tarpukario, karo ir pokario Vilnius vaikų, augusių to meto lietuviškose prieglaudose, akimis. Čia apie skaudžius dalykus prabylama su humoru, o kiekviena iš pažiūros juokinga istorija daug ką slepia tarp eilučių...

Pastaraisiais metais, pasakoja p. Paškevičienė, muziejuje prigijo naujų tradicijų – pvz., minėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną muziejuje, pristatant vis naujus patriotinius projektus. 2014 m. vasario 16 d. buvo surengta meninė akcija „Laisvės šaukliai“, skirta lietuvių tautos didvyriui Pranui Žižmarui pagerbti. Muziejaus kiemelyje buvo pakelta trispalvė ir pagerbta juodoji Vilniaus skautų vėliava. Ši šilkinė vėliava, 1927 m. mirus Jonui Basanavičiui, Vilniaus skautų iniciatyva buvo išsiuvinėta per vieną naktį, su ja skautai stovėjo garbės sargyboje prie J. Basanavičiaus karsto Katedroje, žygiavo gedulingoje eisenoje į Rasas. Ji tapo ir gedulo simboliu dėl pavergtos sostinės. Muziejui vėliavos kopiją (originalas saugomas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje) specialiai Prano Žižmaro žūties paminėjimui išsiuvinėjo dailininkė Neringa Makauskaitė.

FOTOGALERIJA Šlapelių namas-muziejus (14 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Žinutė iš Valstybės pažinimo centro: nori taikos – ruoškis karui

1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime įrengtame bunkeryje aštuoni už šalies laisvę kovojantys partizanai...

Laisvalaikis
2019.05.19
Iliustruotoji istorija: spalvinga Lietuvos sporto jaunystė Premium

Krepšininkų bėdos dėl didelio ūgio, žaibo pritrenkti teisėjai futbolo aikštėje ir neįspūdingi sunkiosios...

Laisvalaikis
2019.05.19
Pergalę „Eurovizijoje“ švenčia Nyderlandai   8

64-ojo tarptautinio „Eurovizijos“ dainų konkurso laurų vainiką užsidėjo Nyderlandų atlikėjas Duncanas...

Laisvalaikis
2019.05.19
Princas Charlesas ėmėsi viešbučių verslo

Jungtinės Karalystės ir 15-os užjūrio teritorijų sosto įpėdinis princas Charlesas gegužę prie visų savo...

Laisvalaikis
2019.05.18
Venecijos „Aukso liūtas“ Lietuvai – džiaugsmas ar ašaka gerklėje Premium

Praėjusį savaitgalį, kai aukščiausias Venecijos meno bienalės apdovanojimas – „Aukso liūtas“ – už geriausią...

Laisvalaikis
2019.05.18
Lietuvoje vyksta Gatvės muzikos diena

Gegužės 18 d. Lietuvos miestų gatvėse skamba muzika. Andriaus Mamontovo – muzikanto, kompozitoriaus,...

Laisvalaikis
2019.05.18
Atidarytas Laisvės statulos muziejus, kainavęs 100 milijonų 8

Gegužės 16 d. visuomenei atidarytas garsiosios Laisvės statulos (angl. Statue of Liberty), vadinamos...

Laisvalaikis
2019.05.18
Clode‘o Monet paveikslą pirkėjas įvertino 110,7 mln. USD

Prancūzų dailininko, impresionizmo atstovo Claude‘o Monet (1840–1926) nutapytas paveikslas „Šieno kupeta“...

Laisvalaikis
2019.05.18
Pasikeitė lietuviškojo „Forum Cinemas“ tinklo vadovas

„Forum Cinemas“ kino teatrų tinklas Lietuvoje turi naują vadovą – nuo 2001 m. šioje organizacijoje dirbantis...

Laisvalaikis
2019.05.17
Į Birštoną – ragauti konkursinių patiekalų 1

Birštonas, nuolatos ieškantis naujų būdų populiarinti kurortą, šiemet modifikavo kelintus metus rengiamą...

Laisvalaikis
2019.05.17
Galvų medžiotojas: vadovų rokiruotėms – aukso amžius, bet stebuklų nebūna Premium 5

Su Šarūnu Dyburiu, vadovų paieškos UAB „AIMS International Lietuva“ vadovaujančiuoju partneriu, susitinkame...

Laisvalaikis
2019.05.17
VŽ kviečia: muziejų naktį geriau nemiegoti

Gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną ir naktį, prie tarptautinės Muziejų nakties iniciatyvos, apimančios...

Laisvalaikis
2019.05.17
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių

Renginių šį savaitgalį bus daug ir labai įvairių. Klaipėdoje vyks vienintelis Lietuvoje profesionalių teatrų...

Laisvalaikis
2019.05.17
Pasilikę „po pamokų“ dažniau sukuria savo verslą Premium

Kurti verslą dar mokyk­los suole yra bene efekt­yviausia pažintis su vers­lu, mokomosios moks­leivių...

Gazelė
2019.05.17
„Eurovizijos“ kalneliais lietuvis į finalą nepateko 9

Gegužės 16-osios vakarą Izraelyje, Tel Avive, įvyko antrasis 64-ojo Eurovizijos dainų konkurso pusfinalis.

Laisvalaikis
2019.05.17
Dr. E. Aleksandravičius – apie Lietuvos verslo istoriją ir rinkimus Premium 1

Kaune, Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje-muziejuje, pristatytas dviejų tomų kapitalinis veikalas...

Laisvalaikis
2019.05.16
Vilniuje tiesiamas naujas dviračių ir pėsčiųjų takas 19

Vilniuje, Šeškinės rajone, pradėtas tiesti naujas beveik kilometro ilgio dviračių takas. Jį planuojama...

Laisvalaikis
2019.05.16
Spektaklio režisierė: vartotojiška ir visuomenė, ir teatras

„Paradoksalu, kad gyvendami pertekliuje, kenčiame nesibaigiantį alkį. O sotumo jausmas tapo tik šventųjų...

Laisvalaikis
2019.05.15
Dizaino sprendimai: nuo miesto sienų – ant drabužių 3

„Meilę Kaunui galima demonstruoti ir savo stiliumi“, – įsitikinusi dizainerė Rita Kaupelienė, pristačiusi...

Laisvalaikis
2019.05.15
„Eurovizijos“ pusfinalyje atrinktas pirmasis finalo dešimtukas 5

Šį vakarą Izraelyje vyko pirmasis 64-ojo Eurovizijos dainų konkurso pusfinalis, kurio metu 17 atlikėjų...

Laisvalaikis
2019.05.15

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau