Pabėgėliai Lietuvoje – tik laiko klausimas

Publikuota: 2015-09-18
Atnaujinta 2015-10-15 14:17
„Kurį laiką pabėgėlių problema buvo nepakankamai sąmoningai sprendžiama. ES kontekste – gal net nenorima galvoti, kad ją reikia spręsti“, — sako Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto TSPMI Tarptautinių santykių katedros docentė. Michalis Karagiannis (Reuters/Scanpix) nuotr.
„Kurį laiką pabėgėlių problema buvo nepakankamai sąmoningai sprendžiama. ES kontekste – gal net nenorima galvoti, kad ją reikia spręsti“, — sako Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto TSPMI Tarptautinių santykių katedros docentė. Michalis Karagiannis (Reuters/Scanpix) nuotr.
„Verslo žinios“

Pabėgėlių iš Sirijos, Irako ir Eritrėjos klausimas Lietuvoje vieną gražią dieną driokstelėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus: tai buvo taip toli, tarsi mūsų niekada ir nepaliestų. Tačiau realybė tokia, kad kitąmet, skaičiuojama, Lietuvą turėtų pasiekti pirmieji pagal sutartas kvotas perkeliami 505 pabėgėliai, 2017-aisiais – dar 600, jiems išlaikyti pirmajame etape reikės apie 10 mln. Eur. Visuomenė kol kas apie tai diskutuoja vangiai, tarsi pabėgėliai Lietuvą išties kokiu nors būdu aplenktų.

VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė Dovilė Jakniūnaitė, Vilniaus universiteto TSPMI Tarptautinių santykių katedros docentė, įsitikinusi: „Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti ir mums teks gyventi su imigrantais, pabėgėliais ir galų gale piliečiais, kurie atrodys kitaip, nei buvome pratę matyti XX a. pabaigoje. To neišvengsime.“

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų, kad Sirijos pabėgėlių byla esą surežisuota – štai iš užkulisių kyšo Rusijos ranka, visas pasaulis pamiršo Ukrainą ir tai, žinoma, kažkam labai naudinga. Jūsų nuomone, ar tokios sąmokslo teorijos turi pagrindą?

Skeptiškai žiūriu į sąmokslo teorijas. Idėjų apie tariamą naudą, ypač Rusijai, girdime dažnai, tačiau jei kas nors užgožia kam nors rūpimą klausimą, automatiškai dar nereiškia, kad tai turi būti kam nors naudinga. Šiuo atveju reikia suvokti, kad bet koks klausimas, kuris nukreipia dėmesį nuo Ukrainos, yra naudingas Rusijai. Bet tai nereiškia, kad viskas, kas naudinga Rusijai, yra sąmoningai jos pačios sukurta.

Karas Sirijoje vyksta ketvirti metai, o milijonai pabėgėlių iš jos plūstelėjo tik dabar. Kodėl?

Išties, pabėgėlių problema sprogo dabar, per kelis pastaruosius mėnesius, bet formavosi ji seniai, nuo 2011-ųjų, kai Sirijoje prasidėjo pilietinis karas, o Libija iš esmės tapo žlugusia valstybe. Be to, tuo metu JAV pasitraukė iš Irako ir sukūrė galios vakuumą, kuriuo pasinaudojo sustiprėjusi ISIS (Irako ir Sirijos Islamo valstybė). Reikalas tas, kad minia nepasileidžia bėgti tą pačią dieną, vos prasidėjus neramumams. Karas Sirijoje plėtėsi pamažu, žmonės iš pradžių kraustėsi šalies viduje, iš nesaugios vietos į saugesnę, ir tų vidinių pabėgėlių ten labai daug. Padėčiai vis blogėjant, iš pradžių jie pajudėjo į gretimas valstybes – į Libaną, Jordaniją.

Libanas, kur gyvena mažiau nei 5 mln. žmonių, priėmė per milijoną pabėgėlių. Bet vėlgi, maža valstybė jau buvo nepajėgi susitvarkyti su tokiu žmonių skaičiumi ir jie iš ten pradėjo plūsti Turkijos, kurioje irgi jau daugiau nei du milijonai pabėgėlių, o paskui ir Europos (Italijos, Graikijos) link.

Ši situacija bręsta, kaupiasi pamažu ir kažkuriuo metu sprogsta. Juk ir mes jau mažiausiai metus girdime, kad „kažkur prie Italijos krantų“ skęsta laivai su pabėgėliais. Prieš metus ten nuskendo apie 400 žmonių, apie tai buvo pradėta kalbėti, susijaudinta ir nutilta.

Manau, viena iš svarbių priežasčių, kodėl tas sprogimas įvyko dabar, yra ta, kad kurį laiką pabėgėlių problema buvo nepakankamai sąmoningai sprendžiama. ES kontekste – gal net nenorima galvoti, kad ją reikia spręsti.

Ar „nepakankamai sąmoningas noras spręsti“ reiškia perfrazuotą stručio poziciją: įkišau galvą į smėlį ir problemos nėra?

Iš dalies taip. Pradedant iš toliau – Graikija ir Italija pagalbos priimant pabėgėlius prašo jau seniai. ES sprendimai tarp valstybių narių priimami gana lėtai, o šiuo atveju susitarimų pasiekti nėra ir nebus lengva.

Tačiau galiausiai buvo susitarta: pabėgėliais reikia dalintis. Ir staiga – kyla didžiulis pasipriešinimas. Ne tik iš mūsų regiono, Vidurio Rytų Europos, bet ir iš Didžiosios Britanijos, Danijos. Manau, tai ir gynybinė reakcija – pareikšti, kad tai ne mūsų problema, kad tai nesusiję su mumis ir tame esama stručio efekto.

Kitas paaiškinimas, kodėl mes taip vengiame prisidėti prie problemos sprendimo, sakyčiau, yra susijęs su mūsų regionu – tai būtų ir Višegrado grupės šalys – Čekija, Slovakija, Lenkija, Vengrija, ir Baltijos valstybės. Jos reaguoja iš esmės vienodai, nes kad ir po 25-erių laisvės metų esame uždaros visuomenės, monoetninės savo galvose, nepaisant turimų tautinių mažumų, taip pat monorasinės, ir nežinome, kaip gyventi su kitokiais.

Tarkime, mes, Lietuva, turime savo, man atrodo, mažą problemą dėl pavardžių rašymo dar keliomis papildomomis raidėmis – net ir šiuo atveju politikai, ir ne tik jie, pradeda kalbėti apie kažkokius mistinius esybių praradimus; tos diskusijos staiga tampa mūsų egzistencijos klausimu. Pabėgėlių atveju kalbame apie gerokai didesnį iššūkį, dėl kurio ilgai diskutuosime ir girdėsime kraštutinių nuomonių. Man atrodo, pirminė daugmaž negatyvi reakcija Lietuvoje yra susijusi su mūsų uždarumu, nepripratimu, nepažinumu.

Tas nepažinumas turi dvi puses – viena vertus, mes tiesiog nepažįstame toliau gyvenančių žmonių. Ko nežinome, to labiausiai bijome. Kita vertus, daug informacijos gauname iš antrinių šaltinių: girdėjome imigrantų istorijų iš Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, žinome, kad ten esama integracijos problemų.

Bet kuriuo atveju dažniausiai girdime tik blogąsias istorijas.

Taip. Tos istorijos ir nepažįstamų baimė ir sukuria tokį baubą. Bet lygiai taip pat galime gilintis, iš kur tos negatyvios istorijos randasi, gal yra ir gerų praktikų, kokių klaidų buvo padaryta, kad atsitiko vienaip ar kitaip... Negalime neigti, kad atvykstantieji nekelia jokių socialinių ar kultūrinių problemų ar kad noriai prisitaiko prie kitokios aplinkos, tačiau lygiai taip ir valstybių vyriausybės nebūtinai tinkamai vykdo politiką, priima tinkamus sprendimus. Taigi, užuot aklai bijoję, galime pagalvoti, kaip pasimokyti iš kitų klaidų, ką galime daryti kitaip. Juo labiau kad bent kol kas atvykstančiųjų į Lietuvą skaičius nėra toks, su kuriuo nebūtų galima susitvarkyti.

Aš manau, kad diskusija, bus ar nebus Lietuvoje pabėgėlių, priimti juos ar nepriimti, yra beprasmiška. Jų bus ir jų daugės, tik gal ne taip sparčiai, kaip turtingesnėse valstybėse. Jei ne ši pabėgėlių krizė, jų būtų atvykę vis tiek, tik kitaip. Tik laiko klausimas, kada mums būtų tekę pradėti ne teorines, o praktines ir politines diskusijas apie kitokių rasių ir kitokių religijų žmones šalia mūsų.

Šiuo atveju gera proga pradėti.

Taip, tik šiuo atveju diskusija vyksta esant tam tikrai šoko būsenai. Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti ir mums teks gyventi su imigrantais, pabėgėliais ir galų gale piliečiais, kurie atrodys kitaip, nei buvome pratę matyti XX a. pabaigoje. Sutinku, tai didelis iššūkis. Nežinau, tai realistinis požiūris ar susitaikėliškas, bet manau, kad taip tiesiog bus, ir reikės rasti būdų, kaip su tuo gyventi. Ar rasime, jau kitas klausimas.

Jeigu pabėgėliai, kuriuos Lietuvai teks priimti, būtų ne iš musulmoniškų šalių, o kad ir iš Ukrainos, juk reakcija būtų kitokia?

Neabejotinai, juk mūsų baimės susijusios su kitos religijos ir dar labiau – su kitaip atrodančiais žmonėmis. Juk neatsitiktinai pavasariui baigiantis, vos pasigirdus Lietuvoje kalboms apie pabėgėlių priėmimą, pasigirdo ir oficialių balsų, kad priimsime tik krikščionis, kad mūsų durys atviros ukrainiečiams ir panašiai.

Tačiau jei tokių žmonių būtų ne tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių? Arba – jei nemažai jų būtų ekonominiai migrantai? Ar mes vis dar išliktume ramūs? Kitas dalykas – pabėgėlių ir kitų, nelegaliai kertančių sieną, Lietuvoje jau yra. Per pastaruosius 4 metus buvo apsvarstyta daugiau nei 2.000 prašymų dėl pabėgėlio statuso suteikimo, kasmet maždaug po 2.000 sulaikoma nelegaliai kertančių sieną.

Gaji nuomonė, kad Europą su pabėgėliais ištinka tokia didelė egzistencinė krizė, kokios ji dar nematė. Ir tikrai – tarp šalių neišvengiamai kyla trintis: kas kiek priims, nepriims, jos viena nuo kitos tveriasi spygliuotomis tvoromis ir t. t.

Egzistencines krizes ES periodiškai išgyvena mažų mažiausiai nuo Šaltojo karo pabaigos.

Vos prieš tris mėnesius atrodė, kad graikai yra pleištas, kuris suskaldys Europą. Dabar turime kitą.

Aišku, tai rimtas išorinis iššūkis, bet šios krizės piko mes dar nepasiekėme, kol kas vyksta tik diskusijos, pabėgėlių priėmimo procesas dar nė neprasidėjo. Pikas, gal tiksliau – pagrindinis iššūkis, prasidės, kai bus pradėti (arba ne) įgyvendinti integraciniai procesai. Kai žmonės įsikurs, pradės gyventi įprastesnį gyvenimą.

Neabejotinai, – iššūkis ES vienybės, solidarumo idėjai tikrai didžiulis. Kalbant apie tai, kyla klausimas: o kas gi turi nuspręsti, kaip toliau formuojame tą ES?

Iš tiesų – kas sprendžia?

Nuolat kartojama: ES, ES, tarsi tai būtų kažkas, kas priima sprendimus toli nuo mūsų. Bet „Briuselis“ nesprendžia, kokia ES idėja, – ją formuoja ar bent jau turėtų formuoti visos ES valstybės narės kartu.

Sakoma: „ES neturi idėjų“, „ES neturi vizijos“ ir panašiai. Ne, ne ES neturi idėjų, jų neturi arba nenori turėti valstybės narės. Ir čia svarbiausia, kiek valstybių politikai norės susitarti ES lygmeniu, iš principo galvodami ir apie savo valstybės gerovę Europos kontekste, ir kiek jiems bus svarbios jų pačių pergalės savo valstybių viduje, t. y. jų pačių populiarumas ir rinkimai. Juk rinkimų procesas smarkiai veikia valstybių vidaus politiką ir, deja, dažnai skatina daryti populistinius pareiškimus ar trumpalaikius sprendimus.

Tarkim, dabar Vokietija ir Švedija pabėgėlių klausimu bando duoti toną, bet nėra taip lengva ir paprasta būti atviriems. Visam pasauliui Angelos Merkel paskelbtą žinią, kad Vokietija pasirengusi priimti du milijonus pabėgėlių iš Sirijos, dauguma, matyt, taip ir suprato, kad ji bus atvira ir priimanti valstybė. Todėl taip baisiai išaugo pabėgėlių srautas į Vokietiją prie Austrijos ir Vengrijos sienų. Dabar panašu, kad tai buvo neapgalvotas politinis dosnumas, priverčiantis Vokietiją bent kažkiek kontroliuoti sienas.

Grįžtant prie rinkimų – jie greitai bus Lenkijoje. Didžiojoje Britanijoje po metų turėtų vykti referendumas dėl ES, tai irgi didelis iššūkis. Lietuvoje rinkimai – po metų, ir pasirengimą jiems mes jau dabar galime matyti: antai Artūras Paulauskas pareiškia apie įstatymą, draudžiantį viešose vietose dėvėti burkas, – tai visiškai populistinis veiksmas, jis tarsi bando pagauti emociją ir laimėti. Ir ką gi: pademonstruotas neišmanymas ir parodyta, kad kai kurie politikai naudosis Lietuvoje egzistuojančiomis baimėmis ir stereotipais, apie kuriuos jau kalbėjome.

Paminėjote neapgalvotus vyriausybės veiksmus...

Visų pirma iš mūsų politinio elito atėjo žinia, kad mes nepriimsime pabėgėlių, nes Lietuvai jų kvota per didelė. Paskiau tas skaičius dar padidėjo, aišku, didėjo ir ES partnerių spaudimas.

Staiga – mes jau ir daugiau galime priimti. Aišku, situacija nebuvo nei apmąstyta, nei įvertinta. Ir dabar aš matau sprendimų priėmėjų nenorą kalbėti aiškiai pabėgėlių tema ir dažnai – instinktyvų norą viską suversti „Briuseliui“.

Nei atsakomybės, nei sprendimo galios?

Sprendimai yra itin reaktyvūs, atsargūs, bandoma parodyti, kad „mūsų rankos surištos“. Iki šiol dažnai kalbėta apie solidarumą ir bendras vertybes, o dabar ši retorika užmirštama. Aišku, sprendimo galia gali būti ir tokia, kaip Vengrijoje. Bet Lietuva negali sau to leisti. Kita vertus, atsakomybės permetimas blogajam Briuseliui ar Vokietijai irgi atrodo neapgalvotai ir bailiai. Atrodo, politikai bijo užimti poziciją, nes bando atspėti, ką žmonės manys. O to neatspėsi. Tam tikri sentimentai aiškūs, tačiau jie neturi trukdyti priimti nuoseklią poziciją.

Užtai popiežiaus Pranciškaus pozicija aiški: jis pasakė, kad kiekviena krikščionių šeima turėtų priimti po pabėgėlių musulmonų šeimą. Jo žodžiai Lietuvoje turėtų suveikti – per Bažnyčią.

Čia galime paklausti, gal net retoriškai: ar Bažnyčia pabėgėlių klausimu yra ką nors pasakiusi?

Kalbant apie pabėgėlių integraciją, iškyla turkų išeivija Vokietijoje, vadinamieji gastarbeiteriai. Juk vokiečiai kvietėsi juos tikėdamiesi, kad šie integruosis į visuomenę. Tačiau tūkstančiai turkų ten gyvena uždarose savo bendruomenėse. Tokiame kontekste optimistinės šnekos apie sirų ar afrikiečių pabėgėlių integraciją man kelia rimtų abejonių.

Kaip sakau, mokykimės iš klaidų... Vokiečiai skelbėsi esanti atvira, integruojanti visuomenė, tačiau politika nebūtinai tai atitiko. Kelios turkų kartos užaugo Vokietijoje, kol buvo pradėta diskutuoti ir pagaliau nuspręsta suteikti jiems pilietybę – tai įvyko tik pačioje XX a. pabaigoje, kai šalyje gyveno jau trečia kadaise iš Turkijos atvykusiųjų karta. Tačiau vis tiek didžioji dalis turkų Vokietijoje yra autsaideriai. Daugiakultūriškumo idėjų veikiama Vokietija skatino turkus išlaikyti savo kultūrą, kalbą, tačiau ten nebuvo įgyvendintas antrasis daugiakultūriškumo elementas – visuomenė netapo priimanti. O politika neformavo pagrindo bendrai kultūrai rastis. Taip atsirado dvi paraleliai egzistuojančios ir ryšių beveik nepalaikančios bendruomenės.

Gal ir gera idėja skatinti žmonės išlaikyti savo kultūrą, bet kartu tai skatina žiūrėti į juos kaip į kitokius. Sakyčiau, taip atsisakoma bendrosios galbūt idealistinės idėjos, kad visi piliečiai turi būti vienodi: nėra spalvos, lyties, yra tik pilietybė. Tačiau realiai taip nebuvo niekur: nei Prancūzijoje, nei Vokietijoje, nei Britanijoje. Visada kalbama apie skirtumus, paskui tuos skirtumus pačios bendruomenės pradeda eskaluoti. Ir staiga pamatome, kad integraciniai projektai neveikia, kad realiai jie niekada ir nebuvo pradėti.

Taigi, lyg ir graži idėja palaikyti įvairovę, bet taip savo valstybėje mes sukuriame skirtingas žmonių bendruomenes, kurios nesikalba tarpusavyje.

Vadovaujuosi išankstine nuostata, bet man sunku įsivaizduoti, kad atvykę čia musulmonai nesilaikys savo papročių, juk tai žiauriai stipru.

Nemanau, kad jie turėtų liautis, pvz., melstis ar rengtis kaip įpratę. Yra daug dalykų buityje, kasdienybėje, kurie daromi kitaip ir prie kurių galima priprasti. Ir tai reikės padaryti. Kita vertus, kultūrinio pakantumo ribos yra ir turi būti. Vienas jų nustatys įstatymai, dėl kitų, matyt, mums teks daug diskutuoti.

Pavyzdys gali būti islamo santykis su moterimis – čia tikrai atsiranda įtampa tarp pagarbos tam tikrai kultūrai ir supratimo apie žmogaus orumą bei teises. Ir lengvų atsakymų čia nebus. Mūsų gyvenimas vers apie tai nuolatos galvoti, diskutuoti ir turbūt kartu kalbėtis. Kalbėtis – svarbus dalykas.

Komentarai Tolerancijos išbandymo metas Rasa Kuodytė-Kazielienė, psichologė, visuomenės sveikatos specialistė, viešosios įstaigos „Humanizmo centras“ direktorė

Pabėgėlių klausimas – Lietuvai naujas dalykas. Žmonės turi per mažai informacijos apie tai, todėl įžvelgia grėsmes, ir tai natūrali reakcija.

Mes patys vos prieš 25 m., tapome demokratine šalimi, todėl dar vadovaujamės stereotipiniu požiūriu į kitokius žmones. Kalbu ne tik apie kitos rasės ar tikėjimo, bet ir apie kitos seksualinės orientacijos žmones – daugeliui lietuvių jų problemos nėra suprantamos, manoma, kad jie tiesiog reikalauja privilegijų. Ilgą laiką buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje, patyrėme įvairių represijų, galbūt todėl mūsų tolerancijos ribos yra labai siauros.

Atėjo laikas tas ribas praplėsti, kitaip tariant, netrukus prasidės mūsų tolerancijos išbandymo metas. Trauktis negalime: esame ES dalis, turime prisiimti įsipareigojimus ir padėti pabėgėliams. Juk negali vien imti, kartais reikia ir duoti.

Deja, esame labai egocentriški – daugeliui mūsų rūpi tik mūsų pačių padėtis. Manau, išankstinį nusiteikimą pabėgėlių atžvilgiu sukelia tai, kad ir patys nesame socialiai ir ekonomiškai saugūs. Deja, per nepriklausomybės metus Lietuvos valstybė neišsprendė visų socialinių problemų ir neužtikrino visiems piliečiams oraus gyvenimo. Taigi žmonės baiminasi, kad pabėgėliai taps tiesioginiais jų konkurentais ieškant darbo. Be to, manoma, kad jiems bus suteikiama įvairių privilegijų, mokamos didesnės nei lietuviui socialinės ar bedarbio pašalpos, taigi – gali būti paminti socialinio teisingumo principai.

Spėjama, kad kartu su tikraisiais karo pabėgėliais į Europą plūsta ir teroristai, ir ekonominiai migrantai, kurie nenorės dirbti, bus „išlaikytiniai“. Antra vertus, daug lietuvių irgi emigravo ieškoti geresnio gyvenimo į turtingesnes Europos šalis. Taigi tarsi patys brėžiame ribas ir sienas – mums galima, o jiems ne…

Kalbant apie galimai atvykstančius teroristus, mane gerokai nustebino vieno Lietuvos politiko pareiškimas, esą nežinia, ką jie ten gali po savo plačiais rūbais slėpti. Bet ir aš galiu į rankinę sprogmenį įsimesti. Mes jų dar nė akyse nematėme. Baimės akys tokios didelės, kad iš anksto juos demonizuojame, formuojame neigiamas nuostatas pabėgėlių atžvilgiu.

Tikrinti atkeliaujančių žmonių asmenybes yra teisėsaugos tarnybų reikalas. Tikiu, kad jos užtikrins ir atvykėlių, ir mūsų saugumą.

Prieš keletą metų gatvėje buvo užpulta ir sumušta juodaodė dainininkė Berneen. Šis įvykis sulaukė didelio atgarsio, atlikėją užpuolę nacionalistinių pažiūrų jaunuoliai buvo gana griežtai nubausti. Manau, kad tai precedentas, galintis atbaidyti imtis smurto pabėgėlių atžvilgiu. Žinoma, to neužtenka. Reikėtų užsiimti nuolatiniu švietimu, įvairių projektų, skirtų imigrantų integracijai, įgyvendinimu. Kita vertus, iš patirties galiu pasakyti, kad tokie projektai ne visada yra sėkmingi, nes būna atmesti dėl visuomenės pasipriešinimo.

Yra labai daug temų, kuriomis mes, lietuviai, dar nesame pasirengę diskutuoti, šviesti jaunimą. Ar kalbėtume apie homoseksualus, ar apie skirtingų kultūrų pažinimą. Mūsų švietimo politika labai uždara. Kita vertus, kalta ne tik švietimo sistema, bet ir tėvai, kurie pirmiausia diegia vaikams atitinkamas pažiūras, ir apmaudu, kad dalis tų pažiūrų neatitinka žmogaus teisių.

Džiugina, kad nemaža dalis visuomenės pabėgėlius atjaučia, kuriamos įvairios palaikymo grupės. Taigi negalima sakyti, kad dauguma iš anksto yra priešiškai nusiteikę. Net ir neigiamų komentarų skaičius šia tema po straipsniais nieko nesako: gal tolerantiški žmonės tiesiog mažiau reiškiasi nei tie, kurie trykšta neapykanta.

Man labiausiai kelia nerimą išankstinis pabėgėlių demonizavimas žiniasklaidoje. Mes iš anksto prigalvojame kažkokių pranašysčių, kurios pagrįstų mūsų įsitikinimus. Tarsi iš anksto pasistatome didinamąjį stiklą, per kurį stebėsime atvykėlių elgesį. Akylai ką nors stebėdamas, visada pastebėsi trūkumų. Pamirštame, kad mes visi turime ir pranašumų, ir trūkumų.

Nereikia pradėti ieškoti problemų ten, kur jų nėra, ir imti nekęsti tų žmonių iš anksto. Jie tiesiog bėga nuo karo, nuo pažeminimo, kankinimų ir mirties. Mums sunku dabar įsivaizduoti jų padėtį, nes patys gyvename po taikiu dangumi ir apie karo baisumus žinome tik iš močiučių pasakojimų, knygų bei filmų.

Gerai pagalvojus, tas 1.000 pabėgėlių nėra jau toks didelis iššūkis mūsų šaliai. Su juo tikrai galime susitvarkyti. Vis dėlto pirmiausia raginčiau politikus atsakingiau sekti savo veiksmus formuojant visuomenės požiūrį į atvykėlius. Tai labai svarbu.

Kas bus po 20-30 metų? Rimantas Rudzkis, ekonomistas

Europą užtvindžiusių pabėgėlių pavojus, sprendžiant pagal tai, ką rašo pasaulio spauda, labai didelis. Didžioji dauguma jų važiuoja į Europą ne dirbti. Turtingesnius, labiau išsilavinusius lyg per filtrą galės atsirinkti tos šalys, į kurias jie ir stengiasi patekti. Pirmiausia – Vokietija. Ne mes. Tai reiškia, kad jeigu dalis pabėgėlių ir bus nusiteikę

dirbti, pas mus jie vargu, ar paklius. Tai — pirmoji blogybė.

Pagrindinis pavojus Lietuvai – mes prarasime didžiausią savo išskirtinumą: mums negrėsė terorizmas, neturėjome musulmonų, nebuvo problemų dėl socialinio jų aprūpinimo, integracijos, riaušių. Tai buvo pliusas, atsvėręs ekonominį skirtumą, tarp, pvz., Lietuvos ir Danijos ar Airijos.

Dėl to dalis lietuvių migrantų grįždavo, pasiilgę šio išskirtinumo. O prasidėjęs pabėgėlių antplūdis iššauks dar didesnę jaunimo migraciją. Tai mums — didelis blogis, nes esame ir taip pakankamai skurdi šalis.

Jei turėsime pakankamai didelę musulmonų diasporą, jaunimo nesustabdysime. Juk iki šiol juos dar sulaikydavo ar sugrąžindavo tai, jog čia — Lietuva. Kad kitur Lietuvos nėra.

Jeigu prarasime šitą pliusą, kaip susigrąžinsime savo lietuvius?

Kas man šioje diskusijoje apie imigrantus keista, kad niekas absoliučiai nekalba apie artimiausių 5 ar 7 metų perspektyvą. Kas bus po to, kai įsileisime pirmą tūkstantį? Kas toliau? Kas bus po 20–30 metų? To niekas neprognozuoja nei Vokietijoje, nei Lietuvoje. Politikų horizontas — nuo rinkimų iki rinkimų.

Jeigu mes priimsime juos, kaip kitos šalys, turėsime duoti socialinį būstą, išlaikymą, teisę į mokslą ir sveikatos apsaugą. Visos šalys socialines garantijas ribos iš paskutiniųjų ir jiems palikti Lietuvą nebus taip jau lengva.

Mūsų politinis elitas nesvarsto, o gal bijo apie tai galvoti, kaip viskas atrodys perspektyvoje. Pabėgėlių problema atsirado ne šiemet ir ne užpernai. Jų skaičius auga. Tie, kurie kalba, kad tai nieko baisaus ir kad mes nebūsim vakariečiai, jeigu jų nepriimsime, tegul pasiskaito spaudą. Tarkime, ką rašo Islamo valstybės vadovai, per socialinius tinklus ragindami musulmonus skverbtis į Europą ir teigdami, jog tai būdas ją užimti. Tapo visai normaliu verslo modeliu surinkti pinigų iš artimųjų, giminių, kad vienas šeimos atstovas kaip nors patektų į Europą. Paskui pradeda veikti kiti faktoriai – šeimos susijungimo ir pan..

Įleisim tūkstantį pabėgėlių. Pamėginkim įsivaizduoti, per kiek laiko bevalės ES šalių vyriausybės sustabdys pabėgėlių srautą? Turėsime priimti 5.000 ar 6.000 žmonių. Padauginkim iš kitų šeimos narių, nes atvyks ir jų žmonos, nusenę tėvai, vaikai, broliai ir seserys. Juk pirmiausia siunčiami jauni žmonės. Jeigu pabandysime priešintis, sukrus žmogaus teisių gynėjai, paduos Lietuvą į teismą už tai, kad nevykdo pasirašytų sutarčių.

O jeigu Lietuvoje pabėgėlių bus nebe 5.000, o 20.000 ar 30.000. Atrodo, na ir kas? Ne tragedija. Bet svarbu tai, kad Lietuvoje nebeliko jaunimo, jie emigravo. O dauguma atvykstančiųjų — jauni žmonės. Visuomenėje dominuoja tas, kas yra jaunas ir energingas – jie yra vartotojai. Tai reiškia, kad didelė dalis visuomenės bus musulmonai, nepriimantys Europos vertybių.

Argumentas, kad lietuvius priimdavo prieškariu kitos šalys, šiuo atveju neturėtų būti naudojamas. Jis netinka. Lietuviai į svečią šalį nevažiavo propaguoti savo religijos, gyvenimo būdo, jie vykdavo dirbti, ne gyventi iš pašalpų. Jie dirbo po 12 – 14 valandų per parą ir laikėsi įstatymų.

Akivaizdu, kad šiuo metu pabėgėliai namus palieka dėl neįmanomų gyvenimo sąlygų. Darykim viską, kad jie galėtų likti savo namuose. Aš įsitikinęs, kad Europa privalo i prisidėti, kad gyvenimas pabėgėlių šalyse keistųsi į gera.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
„The Chinese Tea Company“ Londone įkūrėja ir arbatos žinovė – apie tradicijas, mitus, teisingą vartojimą 2

Juyan Webster, Londone veikiančios bendrovės „The Chinese Tea Company“ įkūrėja ir arbatos žinovė, pasakoja...

Laisvalaikis
2018.11.19
Kaunas mene: arti ar toli

Iki lapkričio 25 d. Kaune vyksta tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip...

Laisvalaikis
2018.11.18
Turizmas: pasaulinei lyderei Prancūzijai pirštinę meta Kinija

Prancūzija jau daugiau kaip 20 metų yra daugiausiai turistų pritraukianti pasaulio valstybė. Prognozuojama,...

Su šimtmečiu, Latvija!

Šiandien Latvija švenčia Nepriklausomybės dieną, kaimyninė valstybė buvo sukurta lygiai prieš šimtą metų,...

Laisvalaikis
2018.11.18
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių

Šis savaitgalis – su džiazo ženklu, sostinėje siautės tradicinis festivalis „Vilnius Mama jazz“. Ras ką...

Laisvalaikis
2018.11.16
Estų dovana lietuviams šimtmečio proga – pirtis 7

Švęsdami Estijos valstybės atkūrimo šimtmetį ir sveikindami Lietuvą su jos valstybės šimtmečiu, estai...

Laisvalaikis
2018.11.15
Rengti 2026 m. žiemos olimpiadą atsisakė dar vienas miestas 8

Kanados Kalgario miesto gyventojai referendume nusprendė, kad nenori, jog jų mieste vyktų 2026-ųjų žiemos...

Laisvalaikis
2018.11.15
Į Valdovų rūmus atgabentas unikalus Aristotelio biustas 1

Sutapimas ar ne, kad lapkričio 15-ąją, Pasaulinę filosofijos dieną, LDK Valdovų rūmų muziejų pasiekė didžiojo...

Laisvalaikis
2018.11.15
D. Gudelis nebevadovaus Vilniaus „Ryto“ krepšinio klubui 2

Verslininkas Darius Gudelis traukiasi iš Vilniaus krepšinio klubo „Rytas“ generalinio direktoriaus pareigų,...

Vadyba
2018.11.15
Vilniečiams žada naujų laisvalaikio erdvių 7

Perfrazuojant sparnuotą kauniečių posakį „Kaunas pilnas kultūros“, galima sakyti, jog Vilnius – pilnas...

Laisvalaikis
2018.11.15
Už baltąjį trumą nepagailėjo 85.000 Eur

Šiuo metu Italijos Pjemonto regione vykstančioje Tarptautinėje Albos baltųjų trumų mugėje 850 g svorio...

Laisvalaikis
2018.11.14
Anglų futbolas po „Brexit“: siūlo mažinti legionierių limitą

Anglijos futbolo federacija (FA) ketina pasinaudoti „Brexit“, kad sumažintų futbolo klubuose rungtyniaujančių...

Laisvalaikis
2018.11.14
LUX kino apdovanojimą laimėjo „Kariaujanti moteris“

Lapkričio 14 d. paskelbtas Europos Parlamento (EP) LUX kino apdovanojimo laureatas, juo tapo islandų,...

Laisvalaikis
2018.11.14
Rinkoje – naujas bilietų platintojas 11

Lietuvos pramogų rinką papildė dar vienas dalyvis – nuo šiandien pradėjo veikti nauja bilietų į renginius...

Laisvalaikis
2018.11.14
NBA klubo žingsnis: už 100 USD įleis į areną, bet ne į rungtynes 3

NBA krepšinio lygoje rungtyniaujantis „Golden State Warriors“ klubas savo gerbėjams siūlo visiškai naujo tipo...

Laisvalaikis
2018.11.13
Pagrindinis latvių kino apdovanojimas – A. Stonio filmui

Lapkričio 12 d. Rygos Nacionaliniuose latvių kino apdovanojimuose „Didysis Kristupas“ režisieriaus Audriaus...

Laisvalaikis
2018.11.13
Septyni Lietuvos restoranai – tarp 30-ies geriausių Baltijos šalyse 4

Lapkričio 12-osios vakarą Taline buvo paskelbtas prestižiniu vadinamo Skandinavijos restoranų gido „White...

Laisvalaikis
2018.11.13
Rudy Giuliani – nuo gerbiamo Niujorko mero iki Trumpo klouno 14

Donaldo Trumpo advokatas Rudy Giuliani pastaruoju metu nenustoja varstyti teismo salės durų. Jis ne tik...

Laisvalaikis
2018.11.12
Pasaulio futbolą maitina vis gausesni pinigai iš Kinijos

Kinijos interneto milžinės „Alibaba“ kontroliuojama mobiliųjų mokėjimų platforma „Alipay“ tapo Europos...

Laisvalaikis
2018.11.12
Kolekcijos. Logiški Jolantos Kyzikaitės atsitiktinumai 2

„Lewben Art Foundation“ projekte „Savas kambarys“, atidžiau įsižiūrinčiame į moterų dailininkių kūrybą, –...

Laisvalaikis
2018.11.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau