Ar iš tiesų Lietuvoje nėra elektronikos atliekų?

Neseniai dienraštyje „Verslo žinios“ buvo komentaras, kad Lietuvos rinkoje apskritai nėra elektronikos atliekų. Kaip yra iš tikrųjų ir ką rodo skaičiai? Europos Komisija (EK) nusprendė, kad nuo 2019 metų minimalus kasmet pasiekiamas atliekų surinkimo lygis yra 65% EEĮ, pateiktos konkrečios šalies rinkai per praėjusius trejus metus, vidutinio svorio arba 85% valstybėje susidariusių EEĮ atliekų pagal svorį. Užduotys kasmet didėja palaipsniui. EK taip pat suteikė galimybę ES narėms nustatyti ir ambicingesnius EEĮ surinkimo tikslus bei leido kai kurioms šalims (Bulgarijai, Čekijai, Latvijai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Rumunijai, Slovėnijai, Slovakijai), įskaitant ir Lietuvą, EEĮ atliekų surinkimo užduočių siekti su tam tikromis lengvatomis.

Lietuva pasirinko įgyvendinti minimalų ES direktyvos reglamentuojamą atliekų surinkimo lygį. Pagal Lietuvos Vyriausybės nutarimą, užduotys buitinėms EEĮ atliekoms surinkti kasmet Lietuvoje didėjo 5 procentiniais punktais. Jei pernai turėjo būti surinkta ir sutvarkyta 55% arba 65% visos Lietuvos rinkai pateiktos elektronikos įrangos, tai 2019 metais ši užduotis padidėjo atitinkamai iki 60% ir 70% tačiau vis dar yra mažesnis lygis nei numatytas minimalus atliekų surinkimo lygis ES.

Lietuvoje elektronikos gamintojai ir importuotojai ar jiems atstovaujančios organizacijos gali pasirinkti mažesnę tvarkymo užduotį (šiemet 60%) tik tuo atveju, jei yra įsteigta pakankamai EEĮ atliekų priėmimo vietų. Pakankamai vietų reiškia, kad kuo daugiau rinkai verslo tikslais tiekiama elektronikos įrangos, tuo daugiau turi būti sukurta buitinės EEĮ atliekų priėmimo vietų (viena priėmimo vieta 200 tonų į vidaus rinką tiektai įrangai). Lietuvos Vyriausybės pasirinktas EEĮ atliekų surinkimo kelias tikrai nėra ambicingas ir mūsų šalis gali juo eiti, juolab, kad užduotys elektronikos atliekoms surinkti didėja palaipsniui. Tačiau užduotims įgyvendinti būtina viena sąlyga, kad visi rinkos dalyviai tinkamai jas vykdytų.

Tam, kad būtų įvykdyta Vyriausybės nustatyta elektronikos atliekų surinkimo užduotis, būtina investuoti į atliekų surinkimo infrastruktūrą, švietimą ir vykdyti kitas gamintojams bei importuotojams numatytas pareigas. Kuo daugiau bus EEĮ atliekų priėmimo vietų, tuo gyventojams bus patogiau ir daugiau paskatų tinkamai pasirūpinti atliekomis. Ne ką mažiau svarbu ir šviesti visuomenę apie būtinybę rūšiuoti atliekas.

Faktas tas, kad pragyvenimo lygis kyla ne tik kitose ES šalyse, bet ir Lietuvoje. Dėl augančių pajamų gyventojai vis dažniau atnaujina turimą elektronikos įrangą ją pirkdami parduotuvėje ar internetu ir tai reiškia, kad kasmet generuojama vis daugiau atliekų. Teiginys, kad Lietuvos gyventojai, ypač vyresnio amžiaus, vis dar linkę seną elektroniką kaupti namuose tinka ir kitų šalių gyventojams. Vargu, ar visuomenės įpročiai radikaliai skiriasi nuo kitų ES šalių gyventojų. Kita vertus, namų nepaversi atliekų sandėliu, todėl gyventojai vis tiek bus linkę atsikratyti atliekomis.

Vis tik reikia pripažinti, kad dėl Atliekų tvarkymo įstatyme numatytų pareigų vykdymo ir verslo šešėlio EEĮ atliekų surinkimo kaina Lietuvos rinkoje yra ganėtinai didelė. Pertekliniai reikalavimai atliekų tvarkytojams ir didelė administracinė našta mažina konkurenciją ir sudaro sąlygas neteisėtai veiklai. Tačiau džiaugiamės atsakingu verslu, kuris vykdo Vyriausybės numatytas užduotis ir atsakingai rūpinasi aplinkos apsauga, ieško kelių, kaip sumažinti atliekų surinkimo kaštus.

Jei vis tik teigiama, kad elektronikos atliekų Lietuvoje nėra, verslui vis tiek teks įgyvendinti ES direktyvoje numatytas užduotis, nes jos be išimčių galioja visoms bendrijos narėms. Turime suprasti, kad pareigų nevykdymas galiausiai kainuos daug pinigų tiek verslui, tiek gyventojams, jei tektų gamintojams ir importuotojams per trumpą laikotarpį pasiekti ES direktyvoje numatytus tikslus. Kita vertus, norisi tikėti, kad Lietuvos verslui ir gyventojams rūpi tinkamas EEĮ atliekų surinkimas ir sutvarkymas bei dėmesys aplinkos apsaugai.

Tuo atveju, jei Lietuvos Vyriausybė nuspręstų, kad ES direktyvose numatytas užduotis reikėtų mažinti, valdžia turėtų užtikrinti, kad vienodų reikalavimų turėtų laikytis visi rinkos dalyviai. Tai leistų užtikrinti visos atliekų rinkos skaidrumą ir šešėlio nebuvimą. Esu įsitikinusi, kad gamintojams ir importuotojams (platintojams) atsakingai vykdant teisės aktuose numatytas pareigas (atliekų surinkimo, perdirbimo, švietimo ir kt.) galima pasiekti tikrai gerų rezultatų. Sunkus ir nuoseklus darbas nesunkiai sugriautų mitą, kad Lietuvoje nėra elektronikos atliekų.

Komentaro autorė — Veronika Masalienė, Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos vadovė