Statybos konkursus laimi bendrovės, neturinčios pajėgumo įgyvendinti projektus

Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje veiklą stabdo pagrindinė objekto statytoja, Lenkijos bendrovė „Rafako“, palikdama milijoninius įsiskolinimus Lietuvos statybų įmonėms už jau atliktus didelės apimties subrangos darbus ir sukeldama neigiamą poveikį visai projekte dalyvavusių vietinės rinkos įmonių grandinei.

Pagrindinės ydos, kamuojančios viešųjų pirkimų procesą ir lemiančios komplikuotą projektų įgyvendinimą – mažiausios kainos kriterijus, žema projektavimo darbų kokybė, finansinio tvarumo ir garantinių prievolių neužtikrinimas, statinio informacinio modeliavimo (BIM) ir elektroninio statybos darbų žurnalo netaikymas, standartizuotų sutarčių nebuvimas ir neįvertinimas, ar įmonė apskritai yra pajėgi atlikti darbus.

Pasirinkusi paslaugos teikėją, kuris pirkimų metu pasiūlė mažiausią kainą, valstybė rizikuoja mokėti du kartus. Deja, bet šiandien viešuosiuose pirkimuose siekiama momentinės naudos: perkančiosios organizacijos, užsakydamos pigiausią produktą, vis dar neįvertina, kokios pasekmės gali laukti rytoj.

Tariami sutaupymai perkant už mažiausią kainą vėliau išleidžiami stabdant ir „konservuojant“ neužbaigtas statybas, prarandant darbų kokybės garantijas bei iš naujo atliekant viešųjų pirkimų procedūras. Apskritai viešųjų pirkimų organizatoriai tinkamai nevykdo realių rinkos kainų stebėsenos ir visą finansinę atsakomybę perkelia projektų įgyvendintojams.

Nerimą kelia tai, jog konkursus vis dažniau laimi netvarios užsienio bendrovės, neturinčios nei statybos srities darbuotojų, nei pajėgumų įgyvendinti projektą, o greičiausiai tik siekiančios nesąžiningai pasipelnyti.

Siekiant išvengti tokių atvejų, turėtų būti vertinami viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančių statybos įmonių techninis ir finansinis pajėgumas, mokamas darbo užmokesčio vidurkis, taip pat ar įmonė turi sutartis su reikalingu kiekiu statybos srities darbuotojų, galinčių atlikti numatytus darbus.

Pavyzdžiui, Kauno S. Dariaus ir S. Girėno generalinis rangovas – Turkijos statybų bendrovė – dar prieš projekto įgyvendinimo pradžią buvo vertinama kaip rizikingas pasirinkimas. Lietuvos praktika rodo, kad tokių rangovų laimėti projektai dažnai baigiasi nesėkme užsakovams: statybos lieka neužbaigtos, o jeigu ir baigiamos, tuomet nelieka kokybę užtikrinančio rangovo garantiniu laikotarpiu. 

Kalbant apie užsienio generalinių rangovų neatsiskaitymo su Lietuvos subrangovais problemą, valstybė turėtų prisiimti visų pirma moralinę, o po to ir finansinę atsakomybę. Jei valstybė Vilniaus kogeneracinės jėgainės statyboms pasirinko tokį generalinį rangovą, kuris liko skolingas šalies įmonėms, tuomet turėtų solidariai prisiimti ir paliktas skolas, o ne visą atsakomybę permesti ant mokesčius į valstybės biudžetą mokančio verslo pečių.