Statybos sektorius: nuomonių kaleidoskopas

Šie metai statybos sektoriui derlingi – pirmąjį pusmetį, skirtingai nuo tuo pačiu metu pernai, uždirbta pelno. Tačiau tuo pasigirti gali ne visos šio sektoriaus segmento įmonės: didžioji dalis pelno teko įmonėms, užsiimančioms specializuota statybos veikla. Jos skaičiuoja geriausią ikimokestinį pelningumą (6,8%). Sėkmingais metais džiaugiasi Modestas Siliūnas, pastolių montavimo, techninės izoliacijos darbų UAB ITCC vadovas ir savininkas. Bendrovė, kasmet didinanti apyvartą, tą patį planuoja ir ateinantiems metams. Tačiau reikia pridurti vieną detalę: įmonė apie 75% darbų atlieka užsienyje – Skandinavijoje, Beniliukso šalyse. Vadovas teigia: dirbti Lietuvoje jiems nėra taip patrauklu – kainos itin žemos, o konkurencija didelė. Jis teigia pernelyg nesibaiminantis dėl artimiausios ateities, nes nerimo signalų iš užsakovų kol kas negauna, užsienyje laiko save konkurencingais. Projektavimo ir statybos valdymo paslaugas teikiančių įmonių vadovams peno geroms viltims teikia pastaruoju metu suaktyvėjusi pramonė, ypač – laisvosiose ekonominėse zonose. Ten esantiems objektams nereikalaujama išskirtinės architektūros – svarbiausia greitis, funkcionalumas, praktiškumas ir konkreti užsakovo veikla.

Kiek prastesnes nuotaikas demonstruoja generalinės rangos srityje dirbančios įmonės – jų vadovai atkreipia dėmesį į jau senstelėjusią problemą – darbų kaštai auga itin sparčiai, o užsakovų numatomi biudžetai atsilieka ir po kelerius metus. VŽ kalbintų bendrovių vadovai tikina, kad kainos statybos sektoriuje yra labai rizikingos statybos įmonėms, todėl žvelgiant į ateinančius metus ryškėja pesimizmo natų. Esą gali atsitikti nenumatytų dalykų, o pelno maržos per daug mažos, kad būtų galima akumuliuoti galimus nesklandumus.

Šiokių tokių priekaištų statybos bendrovės turi valstybiniam segmentui: statybininkai teigia, kad jų savikaina yra gerokai aukštesnė nei užsakovų nustatytos „lubos“. Pasirodo, aukščiausias kainas užsakovai, būna, apskaičiuoja ir pagal 2014 m. kainų lygį. Kol kas susidarančias spragas didžiosios statybos bendrovės gali „užkaišyti“ užsakymais statyti daugiabučius – ypač derlinga tokių užsakymų yra sostinė.

Prasčiausiai sekasi inžinerinių statinių segmente dirbančioms įmonėms – pernai fiksuotas 5 mln. Eur nuostolis, pirmąjį šių metų pusmetį – 21 mln. Eur nuostolis. Kelininkai, kurie priskiriami minėtam segmentui, guodžiasi taip pat kaip ir statybininkai: ir savivaldybės, ir Kelių direkcija orientuojasi į senas kainas. Esą dėl darbų stygiaus įmonės prisiėmė jų nerentabiliomis kainomis, tai neigiamai atsiliepia jų veiklos rodikliams. Dar neseniai kelininkai išgyveno aukso amžių, kol kelio nepastojo tuometis susisiekimo ministras Rokas Masiulis – pradėjęs vadovauti ministerijai jis ėmėsi kelių kokybės audito, viešino prastai darbus atlikusių bendrovių pavadinimus, kalbėjo, kad kai kuriuose konkursuose kainas pavyko sumažinti ir 30%. Aukso amžiaus pabaigą paskelbęs ir bado dietą įvedęs ministras aiškino, kad išskaidrinus sektorių bendrovės turės prisitaikyti prie naujų žaidimo taisyklių.

VŽ nuomone, tvarką tiesiant kelius reikėjo įvesti seniai – ne paslaptis, kad į juos klojamos milijardinės valstybės lėšos (jei tikrai visos klojamos), o kokybė po patikrinimų pasirodė gerokai abejotina. Iš tiesų darbų kaštai auga, tačiau jie auga visose srityse – ne tik statybose. Ir nors statybininkai skundžiasi dėl „kelerius metus atsiliekančių užsakovų biudžetų“, teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad valstybiniai užsakymai vis tiek tebelieka skaniu kąsneliu ir statybininkams, ir kelininkams – laimėjusios viešųjų pirkimų konkursus pagal vadinamąsias kainų „lubas“, įmonės ne kartą sugebėdavo tas „lubas“ kilstelėti – projekto vykdymo metu „paaiškėdavo“, kad viename ar kitame etape reikia didesnių lėšų ir gerai pasistengus pavykdavo jų gauti.

Sekite NT rinkos naujienas ir tendencijas „Facebook“ puslapyje „VŽ Nekilnojamasis turtas“

Rašyti komentarą