Sveikas protas mūšyje neprasiveržia

Tokio ilgo, painaus ir niekaip nesibaigiančio teisinio chaoso, koks vyksta Kuršių nerijoje, dar reikėtų gerokai paieškoti. Kultūros paveldo departamentas (KPD), priklausantis Kultūros ministerijai, jau ne vienus metus mėgina įrodyti savo teisybę rungdamasis su Aplinkos ministerija (AM) ir jai pavaldžia Valstybine saugomų teritorijų tarnyba (VSTT). Neradusi bendro sprendimo AM parengė nutarimo projektą, kuriame siūloma Vyriausybei nutraukti KNNP tvarkymo korekcijų derinimą, – tuomet liktų galioti dar 2012 m. patvirtintas planas. Pagal jį Kuršių nerijoje numatyta nugriauti penkis objektus – kai kurie iš jų sudaro po kelis statinius. Vėlesnė Vyriausybė inicijavo plano pakeitimą – VSTT plano korekcijas bando suderinti nuo 2015 m. rudens. Sutarimo taip ir nerasta.

KPD priešinasi Aplinkos ministerijos teikiamam tvarkymo plano projektui ir taip mėgina valstybę apsaugoti nuo kompensacijų mokėjimo asmenims, kurie patirtų žalą dėl valstybės institucijų biurokratinių klaidų. Departamento atstovai tikina, kad per visą derinimo laikotarpį AM ir jai pavaldžios institucijos taip ir nenurodė atrankos kriterijų, pagal ką pastatus suskirstė į įteisinamus (kurių nereikės griauti) ir į tuos, kuriuos spaudžia griauti arba pertvarkyti. Pirštu bedama į kai kuriuos gana kurioziškus plano teiginius, kurių neįmanoma įvykdyti nenugriovus net teisėtų statinių.

Dar ne taip seniai buldozeriai burzgė Juodkrantėje, kai buvo griaunamas žuvų restoranas. Už tai savininkai teismo būdu išsireikalavo kompensacijos, siekiančios 1,15 mln. Eur. Žalą privalo atlyginti Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija bei Neringos savivaldybė. Neatmetama galimybė, kad griovėjams vėl teks pasikinkyti techniką Neringoje. Jos meras Darius Jasaitis griebiasi už galvos: sugriovus namus, iš valstybės ir savivaldybės biudžetų tektų mokėti didžiules kompensacijas. Skaičiuojama, kad ši suma siektų apie 20 mln. Eur.

Ieškoti kaltų, kaip rodo galybė istorijų, susijusių su teisėtų / neteisėtų statinių likimu, beprasmiška – valdininkai patys išdavė leidimus, vėliau padavė į teismą, bylinėjasi, o kišenę pakratyti tenka mokesčių mokėtojams. Statinių šeimininkai dažniausiai turi visus leidimus, bet ar juos išdavę valdininkai buvo tik aplaidūs, ar turėjo interesų, turėtų aiškintis atitinkamos teisėsaugos struktūros. Tačiau nesiaiškina, todėl aplaidūs (ar suinteresuoti) valdininkai vis lieka nenubausti. Ir toliau tiražuoja dažnai abejotino teisėtumo leidimus – nacionaliniuose parkuose, kitose saugomose teritorijose dygsta namai, užgrobiama valstybei priklausanti žemė. Jei ateitų ir jų eilė virsti griuvėsiais, kompensacijas vėl mokėtų valstybė – nes ką pasitelkę machinacijas „uždirbo“ valdininkai, yra „neliečiama“. Tokia jau Lietuvoje įsigalėjo tradicija – už jų klaidas / apetitą mokame mes visi.

VŽ nuomone, nemaža dalis painiavos kyla dar ir dėl to, kad pristeigta pilna institucijų, kurios ne tik dubliuoja viena kitą, bet dar ir nesusišneka, nesutaria, kuri yra „svarbesnė“. Tokių institucijų rietynių pavyzdys tik dar kartą rodo, kad jų yra gerokai per daug. Valdininkų nesutarimai kainuoja ne tik laiką – už jų nekompetentingus sprendimus moka visi mokesčių mokėtojai. Juolab kad galimybės įteisinti asmeninę (finansinę) valdininkų atsakomybę kratosi visos iš eilės valdžios.