Režisierius J. Brazys: Kaligula yra kūrėjas

„Kaligula“ – septintasis J. Brazio spektaklis. Prieš „Kaligulą“, 2023 m., Ukrainoje, Ivano Frankivsko teatre, jis sukūrė spektaklį pagal Jeano Paulio Sartre?o pjesę „Nepalaidoti mirusieji“. Režisierius pasakoja apie procesus, vykusius statant spektaklį VST. 

Kodėl „Kaligula“?

Dabar žmonija kaip niekad arčiausiai bedugnės. Tad permąstyti savo vertybes, paskirtį bei atrasti drąsos būti žmogumi, ilgai žiūrėti į tą tuštumą yra labai svarbu. Įdomiausia, kad Kaligula pamina pamatines savybes, kurios daro žmogų žmogumi, ir taip jas tarsi eliminuoja. Bet sykiu įvyksta paradoksas – viskas, kas prarasta ir sunaikinta, įgauna kitą atspalvį. Kaligula kaip tik primena, kas žmogų paverčia žmogišku. 

Žemė šaukiasi negandos, tvano. Pradinis impulsas – Kaligulą rūpėjo suvokti kaip būtinybę, kaip šitą tvaną. Apie tai reikia mąstyti. Pradinis sumanymas pakito, nes kai artimiau susipažįsti su Kaligula, atsiranda ir kitų prieštaravimų.

 Ar teatre galima išpranašauti ateitį?

Kaligula nieko nepranašauja, čia padėtis jau post-factum. Jau žiūrime į veidrodį ir matome, kad nėra, ką pranašauti. Kaip užčiuopti pranašystę, kai visi šventųjų raštai jau sudeginti. Kaligulos neįmanoma pateisinti. Ir nereikia. Jei iš pradžių jis man atrodė be galo ambicingas ir ištikimas paieškos kelyje, tai dabar atrodo esąs tiesiog bailys. Kažką šneka, šneka... Iškalbėti, visų išmąstyti dalykai. 

Jam reikia publikos. Jis galėtų viską atlikti vienas, bet nesugeba to padaryti. Čia tokia keista režisuojant išryškėjusi mano savybė –  kalbant kitam gali suprasti, ką pats kalbi. Kaligula žavus tuo, kad jame yra archajiškos tiesos, kai žmogus meta iššūkį Dievui ir galiausiai tą veidrodį apverčia, o ten, pasirodo, nieko nėra.

Ką reiškia būti kare?

Karas mane labai paveikė kaip kūrėją. Spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ statymas Ukrainoje – tai pirmas kartas mano teatrinėje kelionėje, kai aiškiai jaučiau atsakomybę, ką transliuoju. Pirmas kartas, kai to kone išsigandau, bet tai mane pakeitė. Prieš išvažiuodamas į Ukrainą „Kaligulos“ medžiagą jau buvau pasirinkęs, bet grįžęs į Vilnių kurti spektaklio apie žudiką nebegalėjau. Nebegalėjau kalbėti apie mirtį, apie kraują. Tai savotiškai padėjo atrakinti pjesę – eliminuojant mirtį. „Kaligulos“ spektaklyje jos neliko. Liko kiti dalykai, o mirtis nugulė režisūrinio sąsiuvinio juodraščiuose. Tai asmeninis santykis, bet, kita vertus, procesas Ukrainoje įpūtė neįtikėtinai daug drąsos, o tai, beje, pavojinga. Gali būti, kad ta drąsa vis tiek iš kvailybės...

Kas yra Kaligula?

Blogietį reikia apraudoti – čia greičiausiai režisūrinės mokyklos dogma. Gal tai ir yra didysis jautrumas? Kaligulos nesugebėjau pateisinti nė per plauką. Gal ir nereikia, reikia suvokti idėją, kuri tampa ideologija, analizuoti blogio prigimtį. Kaligula yra kūrėjas, jis kuria teatrą. A. Camus pjesėje klausiama – jei žmogus turi valdžią, ką jis su ja gali nuveikti, o aš klausiu – kaip žmogus gali analizuoti mirties misteriją teatro įrankiais? 

Ką daro visas galimybes turintis Kaligula? Jis visų pirma eliminuoja melą. Čia jo katalizatorius. Tai lemia jo sesers mirtis. Spektaklyje eliminuoti melą pradedame nuo fakto, kad esame aktoriai, esame teatre ir vaidiname pjesę. Mirė kažkoks aktoriaus artimasis, o aktorius jo mirtį bando konvertuoti į teatrinę tiesą. Ta mirtis yra už teatro ribų, o skausmas yra tikras. Kuriant „Kaligulą“ visą šį žmogiškąjį skausmą norėjosi panaudoti.

Ar įmanoma suprasti antžmogio prigimtį?

Norėjosi tą žmogaus bedugnės klausimą analizuoti neapsimetinėjant, kad vieni kitus žudome čia, scenoje, o atsispiriant nuo asmeninių demonų, traumų. Pasinaudojant galimybe iš esmės permąstyti profesiją. Pagrindinis personažas žino, kad suvaidinti šį personažą yra nepasiruošęs ir neturi galimybių. Ir neapsimetinėdamas sako, kad žudo, ieško, ką gali pasiūlyti teatras, pažvelgti kažkur už kūniškos mirties, į kitus klodus. Bandyti įminti mirties paslaptį.

 Kaip Kaligula sprendžia savo laisvės problemą?

Jis siekia laisvo žmogaus idealo. Bando išsivaduoti nuo bet kokio fizinio prisirišimo, sau ir kitiems dovanoja praradimo dovaną. Tai yra jo laisvės receptas. Laisvės paieškos šiuo metu akivaizdžiai užpildytose jogos salėse. Tame slypi banalus paradoksas – viską atriša, o meilės – ne. 

„Kaliguloje“ iš tikrųjų esama tam tikro tęstinumo, tos pačios temos kaip ir diplominiame mano spektaklyje „Žuvėdra“ – kai siela labai kūrybinga, bet idėjoms realizuoti neturi įrankių. O Kaligula įrankius turi. Jis turi valdžią įminti užsibrėžtą teatrinį klausimą. Jis bando įminti mirtį. Kaligula sako, kad gera tik su mirusiais ir tos didžiosios vienatvės siekia visais įmanomais būdais. 

Kaip jis tai sako? „Aš priėjau kančios viršūnę ir supratau, kad galiu eiti dar toliau“. O kas yra „dar toliau“? Čia labai įdomu. Jis sako, kad baisus ne pats sielvartas, bet suvokimas, kad pastarasis praeina. O kaip tada savyje kūrenti tą ugnį, kuri kurstoma sielvartu? 

Kas Kaligulai yra kūnas ir meilė?

Meilė yra katalizatorius, tai, kuo viskas prasideda ir kuo baigiasi. Bet kūniškumas dažnai vaizduojamas kaip labai gašlus, šokinėjantis iš lovos į lovą. Čia yra vienas iš jo kelių į laisvę. Ir tai nėra permiegoti su kuo daugiau moterų, vyrų. Ne, tai kelias į didžiąją vienatvę, išdalinant savo kūną iki neįmanomybės. Jis sako: „Po tų saldžiausių, šlykščiausių naktų aš patiriu tą akimirką, tarp gyvenimo ir mirties, ir priartėju prie tos didžiosios vienatvės, bet staiga užuodžiu moters pažastų kvapą, kuris mane sugrąžina čionai“.

Jis taip save kankina. Aš nekalbu apie istorinį Kaligulą, bet A. Camus sukurtą. Jis šiaip turėtų būti labai drovus, ypatingai drovus.

Ar „Kaliguloje“ esama vilties?

Man regis, viltis skleidžiasi antraplaniuose personažuose, juose yra vilties kodas, kuris pasimato analizuojant kiekvieno sielą atskirai. Ten visada yra vilties. Aš jos ir ieškau.