VŽ lentynoje – naujos lietuvių autorių knygos

Po tamsos ateina... lapė

Aušra Šneiderytė, išleido „Tyto alba“, 2022 m.

Knygą gundančiu pavadinimu parašė socialiniame tinkle „Facebook“ populiari autorė – ten ji skelbia įkvepiančius ir padrąsinančius tekstus, kurie ir paskatino atsirasti šią knygą. Apie ją A. Šneiderytė sako: „Čia rasite visko. Šiek tiek juokų, šiek tiek mokslo. Šiek tiek motyvacijos, šiek tiek atvirumo. Tekstuose bandau aiškintis, kaip tapti laimingesniam, stipresniam, kaip atsikratyti stereotipų, atverti protą geriems dalykams ir atsikelti po negandos. Viena pagrindinių žinučių – nesusireikšminkim, būkim paprastesni, atviresni“.

Knygoje autorė pasakoja apie permainas, kurios palietė ją pačią ir su kuriomis susiduria daugelis. Išmintingi, ironiški, asmeniški tekstai skatina nepasiduoti baimėms, apatijai, stereotipams. Kad ir apie ką kalbėtų – tarakonus virtuvėje, politinius įvykius, pandemijos pasekmes ar moterų teises – į viską ji žiūri pro lengvą humoro šydelį. 

„Baimė būti savimi ir stereotipai veši ten, kur daug kritikos. Bet stebiu, kaip šiandien veikia dvi jėgos – ribojanti ir išlaisvinanti. Vis daugiau žmonių susiduria su išoriniu spaudimu atitikti tam tikras visuomenės normas, bet kartu vis daugiau žmonių atranda autentišką gyvenimo būdą ir įkvepia kitus“, – sako A. Šneiderytė. 

Paklausta, ar lengva būti savimi, nepasiduoti stereotipams ar kitų spaudimui, ji sako, kad, jei būtų lengva, neliktų poreikio apie tai kalbėti:

„Visi būtume savimi patenkinti, atskleidę savo talentus, spalvingi, gyvybingi ir patys sau įdomūs. O išties dažnai slepiame savo tikrąjį veidą net nuo savęs ir bandome įsipaišyti į bendrą paveikslą. Kiek lieka neišpildytų svajonių, kiek nepradėtos kūrybos, kiek nepatirtų įspūdžių ir kiek nesunešiotų ryškių suknelių, nes bijome, kad kas nors pašieps, kam nors nepatiksime, iškrisime iš konteksto. Man įveikti šias baimes padeda mintys apie mirtį. Suvokimas, kad tavo laikas čia ribotas, skatina norą gyventi drąsiau, pilniau ir džiaugsmingiau. Kai kuriems šis suvokimas ateina kartu su liga ar nelaime. Aš nelaukiu, kol gyvenimas tokiu būdu primins, kad jį reikia gyventi. Tyčia sau primenu – tu čia trumpam, nėra laiko baimei“.

Gimusi po fortepijonu

Mūza Rubackytė, iš prancūzų kalbos išvertė Lina Perkauskytė, išleido „Tyto alba“, 2022 m.

Bene garsiausios lietuvių pianistės Mūzos Rubackytės autobiografija pirmiausiai pasirodė Prancūzijoje, dabar išleista lietuviškai.

„Gimusi po fortepijonu“ – pačios menininkės papasakota jos gyvenimo istorija. Apie vaikystę, gyvenimą su mama ir teta, dviem garsiomis mokytojomis, apie sudėtingą santykį su tėvu. Paskui – išbandymų pilnas gyvenimas Maskvoje, tarptautiniai konkursai, koncertai, daugybė situacijų, kai susitikdavo sovietinis ir Vakarų pasauliai, galiausiai – gyvenimas tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Sykiu ir gausybė kurioziškų nutikimų gastrolėse, neretai dramatiškos ir kartu juokingos, jaudinančios staigmenos užkulisiuose, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai, susitikimai su ryškiomis asmenybėmis.

„Knygoje aprašyti įvykiai yra ne tik mano gyvenimas, juk neateiname iš niekur, tai ir mano šeimos, giminės gyvenimas, istorinės aplinkybės, tad pasakodama tai, ką išgyvenau ir patyriau, norėjau atskleisti, ką išgyveno mano tauta ir mano šalis“, – pasakojo autorė leidyklai „Tyto alba“ pristatant sezono naujienas. – Daugiau nei 30 metų gyvendama Vakaruose dažnai susidurdavau su vakariečiais, kurie nežino mūsų likimo ir mūsų istorijos. Visuomet stebiuosi, kad Lietuva su savo tūkstantmečio istorija per 50 totalitarinio režimo metų išbraukta iš žemėlapio taip lengvai išsitrynė ir iš šiuolaikinės sąmonės. Net šiandien, kai Lietuva vėl laisva daugiau nei 30 metų, sutinku išsilavinusių žmonių, kurie su džiaugsmu mus sveikina net Lietuvoje (!) pavartodami keletą okupanto žodžių ir galvodami, kad tai mums bus labai malonu. Naivumas ir mūsų istorijos nežinojimas tebėra. Tai ir tapo akstinu rašyti knygą ir pirmiausia rašyti tarptautine kalba bei pasiekti kuo daugiau skaitytojų.“ 

Publikai knygą M. Rubackytė pristatys birželio 13 d. 17.30 val. Nacionalinės filharmonijos Mažojoje salėje.

Olga: Schwede. Švedė. Ra. Deo. Dubeneckienė. Kalpokienė

Kolektyvinė monografija, išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022 m.

Knyga apie dar vieną garsiausią Lietuvos moterį – vieną įspūdingiausių, ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių Olgą Dubeneckienę-Kalpokienę (1891–1967)

Architekto Vladimiro Dubeneckio, vėliau tapytojo Petro Kalpoko žmona buvo viena pirmųjų Lietuvos teatro dailininkių, piešė šaržus, projektavo plakatus, dirbo monumentaliosios tapybos srityje (kartu su Vladu Didžioku, Jonu Januliu, Petru Kalpoku ištapė Lietuvos banko operacijų salės, tos pačios, kurioje iki rugsėjo 11 d. veikia Yoko Ono paroda „Exit it“, lubų kesonus ir dekoravo trečiojo aukšto reprezentacines patalpas). 

1921 m. įsteigė pirmąją lietuvių baleto studiją ir penekrius metus jai vadovavo, baletmeistere dirbo ir Valstybės teatre. Dalyvavo dailės parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, JAV. 

Monografijos autoriai Ieva Burbaitė, Helmutas Šabasevičius ir sudarytoja Ramutė Rachlevičiūtė žaviai pasakoja apie O. Dubeneckienės-Kalpokienės beveik nežinomą peterburgietišką studijų, meninės veiklos pradžios periodą ir įrašo ją į tarpukario šokio, baleto, teatro, dailės ir meninio gyvenimo kontekstą. Knygoje gausu naujų, mažai ar visai negirdėtų jos biografijos faktų bei iliustracijų.

Beje, Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma beveik šeši šimtai O. Dubeneckienės-Kalpokienės originalių scenografijos eskizų trisdešimčiai operos, baleto ir dramos pastatymų, gausi piešinių kolekcija, spektaklių scenų nuotraukos, afišos, programėlės, laiškai ir dienoraščiai, jos įkurtos pirmosios baleto studijos dokumentai. Itin vertingi rankraščiai – sąsiuviniai, kuriuose ji detaliai aprašydavo baleto užsiėmimus, apibūdindavo spektaklių scenovaizdžius ir kostiumus.

Džiaugsmynas

Lauros Sintija Černiauskaitė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.

Po dvidešimties metų apsakymų ir romanų rašymo L. S. Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia") – išleido trumposios prozos tekstų, kuriuos nuo žodžio „esu“ ji vadina „esukais“, knygą. 

Jos „Džiaugsmynas“ – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, dienynas, kaip dienų knyga. Tai nereiškia, kad knyga vien apie džiaugsmą, pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, gal net užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo mums trūksta, bet ne paviršutiniško, ne vaizduotės padirginimo, bet gilaus, iš egzistencijos pamatų kylančio džiaugsmo. Toks džiaugsmas, pasak autorės, ir yra žmogaus gyvenimo tikslas.

„Džiaugsmyną“ sudaro 22 grynojo įkvėpimo tekstai, parašyti 2014–2021 m. Vilniuje ir Gaidės kaime, kur autorė su šeima leidžia vasaras. Atsiradę ne suplanavus, ne todėl, kad reikia, o todėl, kad patys liejosi. Ir sukomponuoti ne chronologine tvarka, o pagal temas.

Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką

Justinas Žilinskas, iliustravo Ūla Šveikauskaitė, išleido leidykla „Aukso žuvys“, 2022 m.

Iliustruotas romanas, paremtas gausia istorine medžiaga, rekonstruojantis XX a. pradžios lietuvių keliones į Jungtines Amerikos Valstijas. 

Pasikliaujant leidėjų žodžiu: 1912-ieji. Jis – gimnazistas, turėjęs palikti gimnaziją dėl lietuviškos veiklos. Ji – nuskurdusio šlėktos dukra, kurios geriausiu atveju laukė vedybos su caro valdininku ir ramus gyvenimas provincijoje. Netikėtas šių jaunų žmonių susitikimas pakvietė į drąsią ir pavojingą kelionę – per Europą ir Atlantą, iki pat Hadsono žiočių, kur stūkso Laisvės statula. Daugybė išbandymų – pradedant išmone gauti bilietus ir kirsti sieną, iki kankinamų patikrų muitinėse ir negalavimų perpildytame traukinyje ar bangų blaškomame laive. O kur dar smurtingi valdininkai, piktavaliai sukčiai, visų tautų pakeleivių babilonas, intrigos ir paslapčia vykdomi nusikaltimai... Amerika – toli. Laivu kelionė trunka ilgas savaites. Neseniai įsižiebę jausmai – kaip ta už borto banguojanti jūra. 

Justinas Žilinskas ( g. 1974) – rašytojas, teisininkas, dėstytojas ir trijų vaikų tėtis. Rašo vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems; jo knygos pelniusios įvairių literatūrinių apdovanojimų.

Ūla Šveikauskaitė (g. 1994) – dailininkė ir dizainerė, gyvena ir dirba Vienoje. Iliustruoja knygas ir žurnalus „The Wall Street Journal“, „Foreign Policy“, „World Positive“, „Moteris“.

Ten už lango

Justinas Sajauskas, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m. 

„Ten, už lango“ – ankstesniųjų autoriaus istorinių miniatiūrų knygų tęsinys. Joje, kaip ir ankstesniuose kūriniuose, nėra linijinės įvykių sekos, nors įvykiai susiję laiko ir erdvės ryšiais. Teksto kompozicija mozaikiška, vardai neretai bendriniai – naktinis, miškinis, girinis, partizanas, vyras, kaimynas, lietuvaitė, ryšininkė, banditas, merga – šalia tikrinių, ir vyksta jų apykaita.

Pasak knygos leidėjų, pagrindinis jos veikėjas – pokario žmogus. Neįsaldinta iki šleikštumo, neįjuodinta iki purvo. Apie to laiko moralę, vidinę kultūrą, pilietiškumą, meilę ir ištikimybę pamatinei vertybei – žmogaus laisvei, šeimos ryšiams byloja Suvalkijos pokaris.

Beveik visų J. Sajausko miniatiūrų leitmotyvas – išdavystės padariniai, o ryškiausi epizodai – apie partizanų ir stribų susidūrimus, aprašyti taupiais, bet talpiais sakiniais, su absurdo ir paradokso poetikos elementais. Autoriaus miniatiūros – jautrios, be egzaltacijos, jose nesistengiama teigti, jos liudija gyvenimą, vardą, pokario įtampas. Žmogus jose – dažnai tik bejėgė marionetė būties akivaizdoje. Paskutinis kiekvienos miniatiūros sakinys – savotiška išvada, kartais pranašiška, kartais ironiška, kartais – geliamai karti. Knygoje dažnos aliuzijos į Bibliją, išplečiančios iš pirmo žvilgsnio buitinį pasakojimą, suteikiančios tekstui daugiasluoksniškumo.

Aktualiausia Justino Sajausko kūrybos tema – pokaris, žmogaus egzistencija ribinėse situacijose. 2001 m. pasirodė autoriaus miniatiūrų romanas „Suvalkijos geografija“, 2007 m. jo tęsinys – „Užkritę lapai“. 2014 m. iš pastarųjų dviejų, papildžius naujais pasakojimais, sudėlioti „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, kurie sulaukė dėmesio literatūros bendruomenėje – knyga įtraukta į kūrybiškiausių 2014 m. knygų dvyliktuką, 2015 m. apdovanota Krašto apsaugos ministerijos Patriotų premija.