„Vilniaus lapai“ – su S. Oksanen, J. Nesbo ir tapatybės paieškomis

Net nesitiki, kad per penkerius vyksmo metus literatūrai – knygoms, jų rašytojams ir skaitytojams, skirtas festivalis įgijo tokį literatūros bendruomenės ir ne tik jos pasitikėjimą – bent jau ikikovidiniais laikais į susitikimus su rašytojais susirinkdavo pilnos salės. Ir ne bet kokios, o, pvz., šiuo metu renovuojama Nacionalinio dramos teatro didžioji.   

Ieškos tapatybės

Šių metų festivalio tema – „Baltijos ir Šiaurės šalių tapatybės paieškos“. Savo ir Lietuvos tapatybės aktyviai ieškome jau trisdešimt metų, taigi, gal diskusijos su rašytojais padės rasti atsakymus, kas esame mes, kas – mūsų kaimynai ir ko daugiau, skirtumų ar panašumų, tarp mūsų esama.

Pasak Rūtos Kačkutės, festivalio iniciatorės ir vadovės, „Baltijos jūra mus ir Skandinavijos šalis ne tik skiria, bet ir vienija. Skaitydami skandinavų literatūrą, pavyzdžiui, pagrindinės šių metų festivalio viešnios Sofi Oksanen knygas, galime pastebėti, kad tos pačios ir mums labai aktualios problemos – sovietmetis, jo palikimas ir traumos – atsiliepia ir kitoje jūros pusėje. Šiais metais būtent tai ir norime analizuoti – kaip tos pačios problemos yra matomos čia ir kitapus Baltijos“.

Trys rašytojos, trys istorijos

Pagrindinė šių metų „Vilniaus lapų“ viešnia, dalyvausianti jame „gyvai“, – suomių rašytoja Sofi Oksanen. Čia knieti prisiminti bene 2011-ųjų Vilniaus knygų mugę, kurioje ji viešėjo jau nebeegzistuojančios leidyklos „Versus aureus“ kvietimu:  – geriausia 2010 m. Šiaurės šalių rašytoja pripažinta S. Oksanen savo romaną „Valymas“ tuomet pristatė pustuštėje salėje.

Vėliau, pamatęs ekscentriškąja vadinamą rašytoją Rotušėje, užsienio svečiams surengtame priėmime, „mūsiškis“ Valdas Papievis, dar ne Nacionalinės meno premijos laureatas, net aiktelėjo: „Čia Oksanen?“. Ir papasakojo, kad, kai rašytoja ją išgarsinusį romaną pristatė Paryžiuje, jos portretas mirgėjo pagrindiniuose dienraščiuose ir televizijos kanaluose.

S. Oksanen portretas ir šįkart mūsų televizoriuose nemirgėjo, bet manykime, kad skaitytojai per 10 metų įvertino jos talento svorį.

Be S. Oksanen, į festivalį pakviestos dar trys labai įdomios moterys, atstovaujančios Baltijos šalių literatūrai. Pirmoji – lietuvė Paulina Eglė Pukytė, tarpdiscipliniška menininkė, vizualinių menų atstovė, meno kritikė, rašytoja, dramaturgė.

Pasak rengėjų, ši autorė, ką tik išleidusi naują knygą „Lubinas ir seradėlė“, yra „puikus gyvenimo tarp skirtingų kultūrų pavyzdys“.

Antroji viešnia – latvių rašytoja Laima Kota, Lietuvos skaitytojams geriau žinoma kaip Laima Muktupavela, pamėgtos knygos „Pievagrybių testamentas“ autorė. Šiemet lietuviškai išleista jos nauja knyga „Kambarys“ pasakoja sovietmečio istoriją kismo į nepriklausomybę laikais.

Trečioji viešnia – estų poetė ir rašytoja Maarja Kangro, pasak rengėjų, „išdrįsusi savo mažoje šalyje išleisti autobiografišką, savo pačios dienoraščiu grįstą romaną apie sunkumus norint susilaukti kūdikio“.

Skandinavų literatūra

Festivalio rengėjai, jausdami lietuvių meilę skandinavų literatūrai, pasistengė parodyti kuo platesnį jos spektrą.

Nuotoliniu būdu festivalyje dalyvaus Jo Nesbo, žinomiausias norvegų ir visos Skandinavijos detektyvų autorius. Kokią tapatybę apibrėžia jo romanai, galėtų pasakyti prisiekę rašytojo gerbėjai, Lietuvoje jų begalės. Gilinantis rimčiau į tapatybės temą, anot festivalio rengėjų, sunku būtų rasti geriau tapatybės paieškas įžodinantį autorių už Joną Hasen Khemiri, Stokholmo priemiestyje augusį švedės ir tunisiečio sūnų, turintį autentiškos asmeninės patirties, susijusios su švedų požiūriu į kitataučius ar kitaip atrodančius žmones.

„J.H.Khemiri kelia labai probleminius klausimus, kurie aktualūs ir mums. Kol kas yra labai mažai literatūros, parašytos tų žmonių, kurie augo ir asmeniškai patyrė, ką reiškia augti mišrioje šeimoje, ir kurie dalintųsi, kaip tai formavo jų kultūrą ir nulėmė šeimos santykius. Todėl labai smagu pristatyti šį autorių, tai  – nauja kalba skandinavų literatūroje”, – sako R. Kačkutė.

Naujovės, intrigos, tradicijos

Šių metų festivalio naujovė – rašytojų dialogai. Į pirmąjį dialogą apie moterį rašytoją ir apie feministinę literatūrą apskritai pakvies minėtoji estų rašytoja Maarja Kangas ir belgų rašytoja, dramaturgė bei aktorė Genevieve Damas.

Paskutinį vakarą festivalis pakvies į susitikimą su meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor, naujas jos romanas „Uraganų sezonas” tęsia tapatybės temą. Romane pasakojama apie meksikiečių gyvenimą, mafijų karus ir tai, kaip dabartinis jaunimas ieško savęs tokioje kultūroje.

Didžiąja šių metų festivalio intriga jo rengėjai vadina ištraukų skaitymus iš naujų, dar neišleistų ar ką tik pasirodžiusių knygų. Antai Marius Ivaškevičius paskaitys ištraukų iš kitų metų vasarį pasirodysiančio savo romano „Tomas Mūras“, o Rolandas Rastauskas – RoRa – iš savo naujausio kūrinio „Venecija tiesiogiai“.

„Vilniaus lapai” išlaikys pamėgtus festivalio komponentus: poezijos eksperimentus „Literariume“ su Aldona Vilutyte, vaikų ir jaunimo kūrybines dirbtuves komiksų ir grafinių novelių tema ir kt.

Festivalį kartu su partneriais organizuoja Lietuvos skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija, jo programa skelbiama čia.